Šaltas rytas pasitinka vandens valymo stoties operatorių, kai korpuso sandarumas netikėtai prarandamas ir skystis pradeda sunktis pro nerūdijančio plieno flanšus, palikdamas baltas druskos dėmes ant betoninių grindų, tuo metu, kai DuPont Water Solutions inžinieriai laboratorijose stebi fizikos dėsnių taikymo ribas, apibrėžtas Robeson Upper Bound dėsnio, neleidžiančio vienu metu pasiekti maksimalaus pralaidumo ir nepriekaištingo druskų sulaikymo.
Valdymo skydelyje mirksi įspėjamasis signalas, rodantis, kad sistemos slėgio davikliai stabilizuojasi ties 55 bar žyma, o valymo ciklai tampa vis trumpesni, reaguodami į natūralų vandens klampumą ir ištirpusių druskų masę, kurias M-fenilendiamino ir trimesoilchlorido reakcija ant porėto polisulfono pagrindo privalo sulaikyti akimirksniu veikiančioje tarpmolekulinėje struktūroje.
Mikroskopiniai tarpai palieka kelius, pro kuriuos natrio jonai skverbiasi kartu su vandens srautu, nors kiekvienas kvadratinis metras paviršiaus privalo atlaikyti mechanines apkrovas, kad išlaikytų 99.8 procentų druskų atmetimo rodiklį, nepaisant praktinės gamybos susidūrimo su neišvengiamais gamybiniais netolygumais ir nenumatytais hidrauliniais smūgiais vamzdynuose.
Paviršiaus nanostruktūroje integruojami metalo organiniai karkasai sukuria vandens molekulėms pageidaujamus kelius, tačiau didinant pralaidumą iki 2.9 LMH/bar vertės, selektyvumo riba neišvengiamai kerta kritinę ribą, o energijos sąnaudos seka termodinaminį minimumą, kurį diktuoja 30 bar siekiantis jūros vandens osmosinis slėgis.
Komercinių modulių masteliu pasiekti vienodą nanodalelių pasiskirstymą tampa nebe chemijos, o tiksliosios mechanikos ir gamybinės tolerancijos klausimu, sprendžiamu kasdienėse gamybos linijose, kur finansinė šio proceso logika lieka negailestalinga, kai vienos pramoninės membranos kasetės keitimas kainuoja 1200 eurų, sistema reikalauja pilno atnaujinimo kas 730 dienų, o techninę priežiūrą atlieka sertifikuotas operatorius per nustatytą 4 valandų langą.