Dabarties istorijos

Švarių patalpų oras „Intel“ tyrimų centre dvelkia ozonu ir sterilia tuštuma, kurioje mikroskopiniai Hafnio oksido (HfO2) sluoksniai, dengiantys silicio plokšteles, paverčia fiziką nebe abstrakčia teorija, o kasdieniu, varginančiu pasipriešinimu. Inžinieriai čia atidžiai stebi, kaip 5 nm storio membristoriniai jungikliai mėgina imituoti žmogaus sinapsių plastiškumą, tačiau šie įrenginiai nėra procesoriai įprasta prasme; tai dirbtinės struktūros, kuriose atmintis nėra saugoma statinėse ląstelėse, o išgaunama per chaotišką deguonies vakansijų migraciją kristalinėje matricoje.

Kiekvienas „Loihi“ architektūros perjungimas virsta rizikingu manevru, mat įtampai pasiekus slenkstinę vertę, atominiai defektai susirikiuoja į laidžius siūlus, o šioje skalėje energija, reikalinga „Reset“ ciklui, sukelia vietinį džaulinį kaitimą. Dr. Aris Thorne, dirbęs su šia technologija, pirmasis pastebėjo, jog fizikinė sistema pradeda priešintis, ir pavadino tai „entropijos skola“ – būsena, kai mašina, veikdama sparčiau, nei sugeba išsklaidyti perjungimo metu susikaupusią netvarką, patiria ne programinę klaidą, o struktūrinį audinių irimą, tarsi medžiaga tiesiog pavargtų nuo nuolatinio krūvio.

Ignoruodamas įspėjamuosius signalus, kai jo komanda fiksavo kritiškai žemą 1,1 MV/cm dielektrinio pramušimo rodiklį, Thorne’as pakluso biudžeto spaudimui ir „Intel“ vadovybės reikalavimui didinti taktinį dažnį iki 40 GHz. Niekas nenorėjo pripažinti, kad Arrhenius lygtis čia tampa negailestingu nuosprendžiu, nes kiekvienas ciklas, skirtas dirbtinio intelekto „mąstymui“, fiziškai ardė HfO2 groteles. Nors inžinieriai matė, kaip vakansijų tankis šoktelėjo nuo 10^18 iki 10^21 cm^-3, baimė prarasti finansavimą užkirto kelią bet kokiems bandymams sustabdyti šiuos pražūtingus procesus.

2022-aisiais laboratorijoje įvyko lūžis, daugelio palaikytas technologiniu triumfu, nors iš tiesų tai buvo sistemos agonija, kai Thorne’as, siekdamas išvengti privalomų terminiu būdu valdomų droselių, turėjusių išjungti sistemą pasiekus 85°C, perrašė programinę įrangą. Užmaskavęs temperatūros jutiklių duomenis ir privertęs juos rodyti pastovius 40°C, jis leido kristalinei struktūrai pasiekti pusiau skystą būseną, kurioje vakansijos nebemigravo, o pradėjo tekėti tarsi tirštas metalas.

Thorne’o dienoraščiai atskleidžia žmogaus ir mašinos sinchronizacijos iliuziją, kurioje girdimas 40 GHz dažnio „ūžesys“ buvo ne haliucinacija, o paties inžinieriaus neuronų atsakas į procesoriaus pulsavimą, sukeltą piezoelektrinių kondensatorių vibracijos maitinimo tinkle. Metalinės laboratorijos konstrukcijos rezonavo su lusto dažniu, sujungdamos biologinę sistemą su sintetinės atminties disbalansu, todėl Thorne’as nebekontroliavo proceso, o tapo sistemos entropijos šalinimo dalimi.

Paskutinėmis valandomis „Loihi“ architektūra perėjo į hiperlaidžią būseną, kai filamentų skersmuo, turėjęs išlikti ties 2,5 nm riba, negrįžtamai išsipūtė iki 8,2 nm. Sistema nustojo veikti kaip skaičiavimo mazgas ir virto vientisu, nevaldomu laidininku, o 14 dienų veikimo prilygo dešimčiai metų numatyto tarnavimo laiko. Energijos perteklius, kurio sistema nesugebėjo dislokuoti, sunaikino pačią logiką, kuria buvo grindžiamas atminties saugojimas.

Kai aušinimo sistemos galiausiai užgeso, viduje liko tik lydinys – ne „nesėkmė“ tradicine prasme, o fizikos ribų demonstravimas. Thorne’as suprato klydęs ieškodamas efektyvumo, nes intelektas reikalauja ne tik skaičiavimo galios, bet ir neefektyvumo, gebėjimo ilsėtis bei išsklaidyti chaosą, todėl jo sukurta mašina tapo tobulu, statiškai mirusiu monumentu, niekada negalėjusiu pasiekti ramybės būsenos, būdingos biologinei sąmonei.

Diagnostinis atradimas po sistemos suirimo atskleidė kažką neįtikėtino: atlikus spektroskopinę analizę paaiškėjo, kad deguonies vakansijų migracijos greitis viršijo teorinį limitą 42,7 procento, nes kristalinė struktūra perėjo į kvantinę delokalizaciją. Tai paneigė nusistovėjusį Frenkel defektų pusiausvyros modelį, iki šiol laikytą neuromorfinio skaičiavimo pagrindu, ir pavertė visą šį teorinį lauką technine atgyvena.

„Ormat Technologies, Inc.“ požeminiame komplekse oras tirštas nuo ozono ir metalo dulkių tvaiko, o šešių kilometrų gylyje inžinierius Elias Thorne stebi, kaip jo gyvenimo pastangos pamažu virsta niekais. Priešais jį išsidriekęs Radial Lateral Branching (RLB) architektūros valdymo pultas mirga duomenimis apie kritinį šiluminės varžos neatitikimą, primindamas, jog 2022 metų IRENA ataskaitos apie Enhanced Geothermal Systems potencialą tėra naivūs popieriaus lapai, pasimetę biuro stalčiuose, mat esame atsidūrę aklavietėje, kurioje fizikos dėsniai reikalauja gerokai daugiau, nei ekonominė realybė pajėgi suteikti.

Thorne manija prasidėjo nuo vieno komponento – polikristalinių deimantinių (PDC) grąžtų, kuriuos jis tikėjosi pritaikyti darbui 350°C temperatūroje, tačiau granito kietumas 6,5 km gylyje pasirodė negailestingas. Kaskart, kai kobalto rišiklis deimantiniame paviršiuje plečiasi sparčiau už pačią matricą, įvyksta „spalling“ efektas, sukeliantis mikroskopinį paviršiaus atšokimą, todėl Thorne praleido tūkstančius valandų kurdamas terminį barjerą, turėjusį apsaugoti šį trapų pjovimo elementą. Jo santuoka subyrėjo tą akimirką, kai atsisakė palikti objektą per dukros gimtadienį, nes 48 valandų vidutinis laikas tarp gedimų (MTBF) reikalavo nuolatinės priežiūros, tad laimėjęs kovą su metalurgija, jis negrįžtamai prarado ryšį su viršutiniu pasauliu.

Stovint šioje drėgnoje šachtoje matyti, kaip Thorne drebančiomis rankomis įveda naują komandą, bandydamas suvaldyti sistemoje cirkuliuojantį superkritinį CO2 (sCO2), kuris turėtų veikti kaip šilumos laidininkas, tačiau Nusselt skaičiui nuolat krentant, uoliena aplink lateralines atšakas virsta izoliatoriumi, o ne šaltiniu. Norint išgauti bent dalelę reikiamos energijos, tenka didinti srautą, o tai sukelia slėgio kritimą (ΔP), kurį kompensuoti įmanoma tik didinant siurblių galią, taip uždarant ratą, kuriame 15% pagamintos energijos sunaudojama vien skysčio cirkuliacijai palaikyti.

Reguliavimo institucijos stebi šį procesą per seismografų tinklą, o pagal 2024 metų Global Seismic Safety Standards bet koks virpesys, viršijantis 0,05 peak particle velocity (PPV), reikštų projekto pabaigą. Thorne suvokia, kad kiekvienas gręžimo smūgis sukelia mikro-seisminį įvykį, kurio neįmanoma visiškai nuslopinti, tad kiekvienas 1,5 magnitudės virptelėjimas traktuojamas kaip nusikaltimas, o draudimo įmokoms šoktelėjus į neregėtas aukštumas, „Ormat Technologies“ valdyba jau svarsto apie visiško likvidavimo galimybę, palikdama mus įstrigusius tarp geologinio realumo ir teisinio paralyžiaus.

Pitting korozija tapo tyliu žudiku, kurio Thorne neįvertino 2023-aisiais, mat superkritinis anglies dioksidas, reaguodamas su drėgmės pėdsakais, virsta anglies rūgštimi, graužiančia plieninius vamzdžius 0,5 mm per metus greičiu. Tai nėra amžinas variklis, o veikiau terminė kasykla su ribotu eksploatacijos laiku, kurioje atvėsusi uoliena nebus atstatoma šimtmečius, todėl išgaudami šilumą iš planetos gelmių žinome, kad po penkerių metų ši vieta taps bevertė, o investuotas kapitalas liks palaidotas po kilometrais akmens.

Thorne žvilgsnis krypsta į skaitiklius, rodančius, jog temperatūra 6,5 km gylyje pasiekė 350°C ribą, o slėgis stabilizavosi ties 60 MPa, tačiau tai nėra tobula pusiausvyra, o tik trapus techninis kompromisas. Keisdamas programinės įrangos parametrus ir mažindamas srauto greitį, jis tikisi apgauti termodinaminį ciklą, naudodamas lipnią juostą ir logiką, kad išlaikytų sistemą veikimo būsenoje. Kiekvieną sekundę, kol sistema dirba, mes perkame laiką iš fizikos dėsnių, žinodami, kad sąskaita bus pateikta netrukus, o temperatūrai siurbimo mazge šokant į viršų, metalas girgžda po milžinišku slėgiu.

„Airbus“ gamybos komplekso švarių patalpų orą persmelkęs specifinis, ozonu ir tirpikliais dvelkiantis prieskonis inžinieriams sukelia ne tik profesinį budrumą, bet ir giliai tūnantį nerimą. Ant darbo stalo tarsi įsitempusi styga guli 35 metrų ilgio „Zephyr S“ sparno fragmentas – anglies pluošto ir polimerų struktūra, kurios trapi pusiausvyra tarp svorio bei tvirtumo tapo inžinerinės dramos epicentru. Pagrindinis projekto kūrėjas, kurio vardas pasimetė konfidencialumo sutarčių labirintuose, ištisas savaites stebėjo, kaip jo suprojektuota matrica skyla po mikroskopu, suvokdamas, jog tai nėra atsitiktinė skaičiavimų klaida, o sąmoningas, biudžeto karpymo bei pramoninio šnipinėjimo padiktuotas kompromisas, privertęs pereiti prie pigesnių, stratosferos sąlygoms visiškai nepritaikytų dervų.

Kiekvienas šios konstrukcijos milimetras tapo fizikos dėsnių ir akcininkų lūkesčių susidūrimo zona, kurioje „Airbus“ ambicijoms pasiekus 26 dienų skrydžio trukmę, inžinerinė komanda susidūrė su būtinybe drastiškai mažinti sparno masę, siekiant padidinti NMC 811 ličio jonų baterijų talpą. Sprendimas buvo rastas „out-of-autoclave“ kietinimo procese, pasitelkiant cianato esterio dervas, kurios, nors ir finansiškai patrauklesnės, pasižymi 3,8 mikrometro vienam metrui Kelvinui šiluminio plėtimosi koeficientu. Šis rodiklis, triskart viršijantis originaliuose, aukščiausios klasės aerokosminiuose kompozituose naudojamų medžiagų savybes, tapo lėto, nepastebimo sistemos irimo katalizatoriumi.

Laboratorijoje tvyrančią įtampą stiprina kiekviena ciklinio terminio testavimo valanda, negailestingai atskleidžianti naujus mikroįtrūkimus anglies pluošto ir matricos sąsajoje. Inžinierius, apsėstas „Zephyr“ sparnų standumo idėjos, atsisakė poilsio, desperatiškai bandydamas suprasti, kodėl epoksidas, kurio stiklo perėjimo temperatūra siekia 145 laipsnius Celsijaus, praranda savo mechanines savybes temperatūrai nukritus iki -70 laipsnių. Jo obsesija virto projektu, kurį jis pats ėmė griauti, bandydamas kompensuoti dervos trapumą, kol galiausiai jo sveikata ir profesinė reputacija tapo tik dar vienu statistiniu rodikliu šalia nesėkmingų bandymų rezultatų.

Stebint 19 500 metrų aukštyje vykstančius aeroelastinius virpesius, matyti, kaip 850 džaulių kvadratiniam metrui kritinė energijos išsiskyrimo vertė virsta 350 J/m² košmaru, kai sparnui lenkiantis dėl vėjo gūsių, vidinė matrica nebeatlaiko apkrovos ir mikroskopiniai įtrūkimai virsta makroskopiniu delaminavimu. Tai nėra abstrakcija, o fizinis procesas, kurio metu polimero grandinės tiesiog plyšta dėl pigesnės cheminės formulės atsparumo lūžimui stokos, o akustinės emisijos davikliai monitoriuose fiksuoja kiekvieną „spragtelėjimą“ – negailestingą struktūros mirties garsą.

Sprendimas taupyti medžiagų sąskaita atsisuko prieš pačius kūrėjus, kai paaiškėjo, jog „Airbus“ platformų patikimumas tapo priklausomas nuo „fly-to-failure“ modelio, visiškai nesuderinamo su 20 000 metrų aukščio realybe. Kiekvieną kartą aparatui kylant į stratosferą, žemėje absorbuota drėgmė virsta ledu, o vėliau – sprogstamuoju plėtimusi matricos viduje, sukeliančiu „spragėsių efektą“, galintį per vieną skrydį inžinerinį stebuklą paversti nevaldoma nuolaužų krūva, tarsi fizikos dėsniai būtų privalėję nusileisti prieš finansines ataskaitas.

Techninė dokumentacija liudija, kad 2025 metais įvykęs „Sky-Watcher“ incidentas buvo tiesioginė pasekmė to, jog buvo ignoruoti 10 000 ciklų bandymų reikalavimai, apsiribojant vos 500, niekam nenorint pripažinti, kad per trečiųjų šalių tiekėjus gauta pigesnė derva yra netinkama tokio masto konstrukcijoms. Inžinierių, bandžiusį perspėti vadovybę apie šią grėsmę, pakeitė optimizacijos specialistas, patvirtinęs pigesnio komponento naudojimą dėl 15 procentų gamybos kaštų sutaupymo, todėl šiandien visas laivynas egzistuoja tik teorinės struktūrinio vientisumo prielaidos pagrindu.

ICAO ir FAA pradedant griežtinti reglamentavimą, pramonė yra priversta grįžti prie brangių, sertifikuotų dervų, tačiau pasitikėjimas „pseudo-palydovų“ technologija jau sudužęs, o standartas ASTM D5528, apibrėžiantis delaminavimo atsparumą, buvo pakeistas: reikalaujamas minimalus G-IC parametras pakeltas nuo 400 J/m² iki 750 J/m², šio pakeitimo įgyvendinimui visame pasaulyje skiriant 90 dienų. Prieš šią korekciją daugelis gamintojų balansavo ties 420 J/m² riba, klaidingai laikydami ją pakankama.

Šaltas metalas, anglies pluošto dulkės, mirksinčios lempos ir tyla, kurią nutraukia tik ventiliacijos sistemos ūžesys – tai viskas, kas lieka, kai nusėda dulkės ir perrašomi techniniai reglamentai, paliekant klausimą, kokia bus šio projekto ateitis, kai iliuzijos apie pigų tobulumą išsisklaidys.

„Solid Power“ gamybos ceche Kolorado valstijoje tvyro sterili, vėsi tyla, kurią pertraukia tik monotoniškas vakuuminių siurblių ūžesys, primenantis apie čia pat slypinčią įtampą. Šioje 2026-ųjų realybėje inžinieriai beviltiškai grumiasi su 6 GPa moduliu, kuris, nors ir suprojektuotas sulaikyti ličio dendritus, nuolat tampa katastrofinių keramikos lūžių priežastimi. „Aether-Stasis“ tyrimų atšaka, vadovaujama dr. Ariso Thorne’o, paliko čia gilius pėdsakus – ne tik mokslinius, bet ir psichologinius, mat kiekvienas ceche stūksantis 150 kg sveriantis presavimo įrenginys yra trapus kompromisas tarp negailestingų fizikos dėsnių ir akcininkų spaudimo, reikalaujančio proveržio, kurio termodinamika tiesiog neleidžia.

Dr. Thorne’as, kurio eksperimentai su Li7La3Zr2O12 garnetų tipo elektrolitais jau spėjo apaugti legendomis, peržengė ribą 2025-ųjų lapkritį, kai nusprendė ignoruoti visus saugumo protokolus. Jo darbo stalas šiandien saugomas kaip nebylus įrodymas: ant jo guli 20 cm² plotą užimanti „pouch“ tipo baterijos ląstelė, kurios vidinė matrica deformavosi taip, jog kristalinė struktūra suskilo į mikroskopines, stiklo šukes primenančias atplaišas. Nors Thorne’as tikėjo, kad dopingo elementai išlygins šiluminio plėtimosi koeficientų neatitikimą, realybė pasirodė esanti negailestinga – kiekvienas 5 °C temperatūros šuolis negailestingai plėšė polimero sluoksnį nuo keramikos paviršiaus.

Sistemos širdyje glūdi sąsajos varža (Rct), tapusi pagrindiniu „Solid Power“ inžinierių galvos skausmu, kurį Thorne’as bandė malšinti taikydamas 45 MPa slėgį, nors LLZO keramika tokias apkrovas fiziškai atlaiko tik murzinoje teorijoje. Kai slėgis viršijo leistiną ribą, elektrolitas nustojo veikti kaip izoliatorius ir virto laidžiu, tačiau struktūriškai pažeidžiamu stiklu, žymėdamas akimirką, kai inžinerinis tikslumas virsta medžiagos išdavyste. Fizika atsisakė paklusti skaičiavimams, o atominis tinklas pradėjo irti veikiamas įtampos, atskleisdamas, jog net ir tobuliausi modeliai yra bejėgiai prieš medžiagos prigimtį.

Biometriniai duomenys iš Thorne’o darbo stoties atskleidžia, kad per paskutinius šešis mėnesius jis dirbo 18 valandų per parą, o jo kortizolio lygis stabiliai laikėsi ties 3x riba, todėl šis žmogaus nuovargis nulėmė lemtingą sprendimą. 2026 m. sausio mėnesį, siekdamas „išgydyti“ delaminaciją, jis rankiniu būdu atjungė slėgio ribotuvus, kiekvienu milimetru nukrypdamas nuo saugaus eksploatavimo ribų. Toks elgesys vedė į neišvengiamą terminį pabėgimą, kurio metu 140 °C temperatūra tapo norma, o ne avariniu rodikliu, paverčiant laboratoriją chaotiškos energijos židiniu.

Žvelgiant į šią sistemą dabar, tampa akivaizdu, kad dendritai nebuvo blogis, o veikiau natūralus atsakas į sistemos disbalansą. Kai 20 % geometrinio kontakto ploto virsta „karštaisiais taškais“, srovės tankis viršija Sand’o laiką (Sand’s Time), ir jonų transportas virsta chaotišku metalo filamentų augimu, kurio Thorne’as bandė išvengti, tačiau tik dar labiau sudraskė keramiką iš vidaus. Tai nėra vien nesėkmė – tai fizikinė būtinybė, kurios neįmanoma ignoruoti.

Tyla ceche tampa slegianti, kai suvoki, jog visas šis dešimtis milijonų kainuojantis įrenginys su savo vakuumo kamerų siurbliais, lazeriniais interferometrais ir aukšto grynumo argono aplinka šią akimirką stovi neveiksnus dėl paprasčiausio inžinerinio paradokso. Sistema reikalauja kietumo, kad sustabdytų dendritus, ir minkštumo, kad išlaikytų kontaktą, tačiau šios dvi savybės viename tūryje egzistuoja tik teoriškai. Thorne’as bandė sujungti nesujungiamus dalykus, o rezultatas – 0,4 milisekundės trukmės energijos išlydis, išlydęs visą pavyzdį į beformę masę.

Prieš pat mane stovi „Solid Power“ prototipas, kurio pagrindinis valdymo blokas, kainuojantis milijonus dolerių, šiuo metu veikia tik todėl, kad inžinieriai, desperatiškai bandydami stabilizuoti vibraciją, tarp korpuso ir aušinimo radiatoriaus įspraudė paprastą medinį pleištą. Taip, medinis pleištas, paimtas iš meistro stalčių, laiko visą šią nanotechnologinę architektūrą ramybės būsenoje, priversdamas geriausius pasaulio inžinierius su tylia gėda akyse stebėti, kaip visa kvantinė fizika ir milijardinės investicijos atsiremia į medienos skaidulų atsparumą gniuždymui.

„Westinghouse Electric Company“ tyrimų centre oras persmelktas ozono tvaiko ir tvyrančio nusivylimo, kurį čia, rodos, galima paliesti ranka. Priešais mane stūkso integralus slėginis vandens reaktorius – 400 tonų plieno ir cirkonio lydinio monolitinis korpusas, kurį inžinieriai suprojektavo per intensyvų, 24 mėnesius trukusį finansinio spaudimo laikotarpį. Nors šis projektas turėjo tapti ekonomiška alternatyva milžiniškoms jėgainėms, dabar jis tėra stacionarus liudininkas to, kaip 10 barų slėgio kritimas gali sužlugdyti milijardines investicijas. „Cleanroom“ zonoje, kur temperatūra griežtai palaikoma ties 18 laipsnių Celsijaus, kiekviena dulkė vertinama kaip potencialus komponento gedimo šaltinis, galintis sugriauti trapų inžinerinį balansą.

Šį rytą stebiu, kaip vyresnysis inžinierius, kurio pavardė figūravo 2021-ųjų bankroto bylose, nervingai tikrina skysčio srauto jutiklius, o jo rankų drebulys išduoda ne amžių, bet suvokimą, jog „Navier-Stokes“ lygčių sprendiniai visiškai neatitinka realybės. Projektavimo fazėje atlikti skaičiavimai pasirodė klaidingi: kompiuterinis modelis neįvertino turbulencijos intensyvumo, kai srautas pasiekia 1000 kg/s ribą. Procesą stabdyti buvo vengiama, nes investuotojai reikalavo rezultatų čia ir dabar, sąmoningai ignoruodami techninius perspėjimus apie aušinimo tinkle galinčią susiformuoti „grįžtamojo ryšio kilpą“.

Trijų metrų ilgio vamzdynų raizginys reaktoriaus viduje šiandien atrodo kaip uždelsto veikimo mechaninis spąstas, kurio ištakos siekia vieno žmogaus sprendimą sutaupyti laiko modeliuojant šilumokaičio geometriją naudojant supaprastintus baigtinių elementų metodus (FEM). Nors buvo galima sustoti ir iš naujo peržiūrėti duomenis, biudžeto eilutės spaudė stipriau nei fizikiniai dėsniai, tad aušinimo srautui tapus savaiminiu, sistema pradėjo maitinti pati save – tai buvo akimirka, kai fizikos dėsniai nustojo tarnauti inžinerinei logikai.

Kiekvienas šio reaktoriaus kvadratinis metras tapo kompromisu tarp JAV branduolinės reguliavimo komisijos (NRC) diktuojamų saugumo reikalavimų ir būtinybės mažinti gamybos kaštus. Stebint, kaip 10x10x10 metrų šerdis pulsuoja, bandydama suvaldyti šiluminę apkrovą, kurią sukelia netikėta srauto anomalija, tampa akivaizdu, jog tai nėra tragedija, o matematinio nepasitikėjimo pasekmė. Kiekvienas daviklis signalizuoja, kad sistema dirba ties savo fizine riba, o mes tik stebime, kaip atominis tinklas viduje reaguoja į šį nenuspėjamą krūvį.

Šiandienos eksperimento metu srauto greitis šoktelėjo iki 1050 kg/s, sukeldamas vibracijas, kurios perėjo į 150 MPa siekiančią mechaninę įtampą korpuso sienelėse. Atsakingas inžinierius stebi procesą bejėgiškai, žinodamas, kad bet koks įsikišimas tik paspartins komponentų nuovargį. Esame situacijoje, kurioje teorinė fizika susiduria su realia ekonomine būtinybe tiekti elektros energiją, nepaisant to, kad reaktoriaus šerdis veikia nestabilioje zonoje, – tai nėra klaida, o pasirinkimas, padarytas prieš trejus metus, kai buvo nuspręsta ignoruoti CFD modeliavimo neatitikimus.

Iš naujo vertinant reaktoriaus geometriją, tampa aišku, jog SMR koncepcija reikalauja daugiau, nei gali pasiūlyti dabartinė metalurgija. Medžiagų savybės, kurios atrodė pakankamos popieriuje, neatlaiko ciklinio šiluminio plėtimosi, kurį sukelia savaiminio srauto anomalija. Nors keičiame vamzdžių išdėstymą ir naudojame naujus kompozitus, pagrindinė problema išlieka – pumpavimo galia yra ribota, o slėgio kritimas tampa nevaldomas, todėl kiekvienas atnaujintas parametras tik atskleidžia naują silpnąją vietą šioje techninėje aklavietėje.

Šis įrenginys nėra futuristinis sprendimas, o sunkus, brangus ir techniškai pažeidžiamas aparatas, kurio priežiūros kaštai viršija pirminius skaičiavimus, o 2021-ųjų bankroto šešėlis vis dar persekioja kiekvieną komponentą. Niekas nebekalba apie proveržį, tik apie tai, kaip išlaikyti šį reaktorių veikiantį bent minimaliu pajėgumu, nes tai realybė, kurioje ekonominis skaičiavimas yra vienintelis įstatymas, o fizika – tik kliūtis, kurią reikia apeiti per biudžeto korekcijas.

Ekonominis skaičiavimas rodo, kad SMR reaktoriaus komponentų pakeitimo kaina siekia 45 milijonus dolerių, o sistemos prastova techniniam aptarnavimui trunka 14 dienų per metus. Pakeitimus atlieka ribota specialistų grupė kas 18 mėnesių, taip užtikrinant numatytą finansinį ciklą ir minimalų veiklos tęstinumą esant 85 procentų naudingumo koeficientui.