Švaros kambario gelmėse, kur oras filtruojamas iki 0,003 mikrometro dalelių lygio, stovi „Hermes-K7“ – 42 tonų plieno ir kvantinės optikos agregatas, skirtas atominiam litografijos skenavimui. Skirtingai nei įprastos sistemos, šis prietaisas naudoja 480 nanometrų bangos ilgio excimerinį lazerį, kurį sukonstravo fizikas dr. Walteris Schottky, siekdamas išspręsti nebe šviesos difrakcijos, o elektronų tuneliavimo valdymo problemą. Projekto šerdis – 850 milibarų slėgį palaikanti hibridinė kamera, kurioje vakuumas susiduria su egzotinėmis dujomis, užtikrinančiomis šviesos pluošto stabilumą.
Pagrindinis šio mechanizmo agonijos taškas – piezoelektrinis kristalinis pozicionierius, atsakingas už 0,05 nanometro tikslumą skenuojant silicio plokštelę. Inžinierius dr. Erichas Hückelis, vadovavęs šiam mazgui, tapo apsėstas minties, kad piezoelementas privalo išlaikyti savo formą esant 1400 voltų įtampai, nepaisant aplinkos temperatūros svyravimų, siekiančių vos 0,001 laipsnio Celsijaus. Jo obsesija virto manija, kai po šešių mėnesių nepertraukiamo darbo jis atsisakė įdiegti programinės įrangos korekcijos algoritmus, tvirtindamas, kad fizika privalo būti tobula be skaitmeninių „lopų“.
Kiekvienas „Hermes-K7“ ciklas reikalauja 120 kilovatų galios, kurią tiekia atskira transformatorinė, o sistemos vėsinimui naudojamas skystas azotas cirkuliuoja 15 litrų per minutę greičiu. Tačiau Hückelio atsisakymas įtraukti klaidų taisymo kodą lėmė, kad prie 950 megahercų dažnio piezoelementas pradėdavo rezonuoti, sukeldamas mikroskopinius virpesius, kurie ilgainiui ardydavo kristalinę gardelę. Šis fizinis defektas tapo tyliuoju sistemos žudiku, kurį inžinierius slėpė nuo vadovybės iki pat projekto finansavimo pabaigos.
Dėl šios vienintelės komponentės – pjezo-kristalo – projektas patyrė kritinę nesėkmę, kai 400-ojoje darbo valandoje kristalo struktūra neatlaikė mechaninės įtampos ir skilo. Jokių įspėjamųjų signalų nebuvo, nes Hückelis savo užsispyrimu buvo išjungęs visus telemetrijos jutiklius, stebinčius kristalo deformacijos koeficientą, bijodamas, kad duomenų srautas atskleis jo klaidingą prielaidą apie medžiagos nuovargį.
Dabar, kai „Hermes-K7“ stovi neveiksnus, technikai bando atkurti sistemos būklę, tačiau Hückelio paliktas „švarus“ inžinerinis sprendimas be jokios programinės apsaugos tapo nepataisomu kliuviniu. Niekas nebežino, kaip tiksliai sukalibruoti kristalą be jo paties užrašų, kurie buvo sunaikinti kartu su jo karjera po to, kai tapo aišku, kad įrenginys tapo brangiu metalo laužu.
Šiuo metu prie mašinos dirba tik nuotolinio valdymo robotai, nes 600 laipsnių temperatūros plazmos židinys neleidžia žmonėms priartėti arčiau nei per tris metrus. Kiekvienas bandymas perkalibruoti sistemą reikalauja 2,5 milijono eurų vertės komponentų pakeitimo, o prastovos laikas jau pasiekė 45 dienas, skaičiuojant nuo paskutinio kristalo skilimo.
Finansinė ataskaita yra negailestinga: 12 000 eurų per parą kainuoja vien „Hermes-K7“ palaikymas budėjimo režime, neįskaitant prarasto pralaidumo. Kas 90 dienų privaloma atlikti visų optinių modulių auditą, kurio kaina siekia 320 000 eurų. Tai yra galutinė šios sistemos egzistavimo formulė: 42 tonos precizijos, valdomos per griežtą amortizacijos grafiką, kur kiekvienas inžinerinis nukrypimas yra tiesiogiai konvertuojamas į skolos eilutes, o techninis tobulumas yra tik finansinis rodiklis, kurį privalu išlaikyti balansinėje ataskaitoje.