Niekas laboratorijoje nepastebėjo momento, kai „InnovizOne“ jutiklio 1550 nm lazerio spindulys pradėjo elgtis it laukinis žvėris, o ne kaip preciziškas matavimo įrankis. Šis 120x80x40 mm matmenų optinis įrenginys, kurį kūrė inžinierių grupė, vadovaujama „Innoviz Technologies“ techninio vadovo Oren Rosenzweig, turėjo tapti autonominio vairavimo standartu, tačiau dabar jis tėra metalo ir polimerų konglomeratas, kurio vertė ištirpo kartu su investuotojų kantrybe. Sprendimas pakeisti brangų aliuminio nitridą į 500 dolerių vertės ribą atitinkantį polimerą nebuvo techninis – tai buvo buhalterinis pasidavimas rinkos diktatui, pavertęs fizikos dėsnius antrarūšiais veiksniais.
Ant stalo guli 2021 metų „Waymo“ incidento Arizonoje analizė, rodanti, kaip jutikliai klaidingai interpretuoja aplinką, tačiau mūsų laboratorijos realybė yra dar ciniškesnė: mes ne tik klystame, mes jaučiame, kaip vidinė matrica byra. Silicio pagrindo plėtimosi koeficientas siekia 2,6 ppm/K, o pasirinkto polimero rodiklis šoka iki 62,0 ppm/K, sukeldamas tokį atominį disonansą, kurio neįmanoma kompensuoti jokiu programiniu kodu. Tai nėra klaida, tai – užprogramuotas konfliktas, kurį finansų skyrius pavadino optimizacija, o mes – lėtu savęs naikinimu.
Kiekvienas „InnovizOne“ paleidimas yra 12 000 ciklų trukmės kelionė į fizinį išsekimą, kur 15 MPa šlyties įtampa veikia kiekvieną optinį takelį tarsi tektoninis slinkimas. Kai lazeris kerta termooptinius perjungiklius, lokalizuotas kaitinimas sukelia vietinį plėtimąsi, kurio 330 GPa standumo trūkumas nebegali suvaldyti. Mes stebime, kaip 0,2 W/mK šilumos laidumo polimeras, tapęs pagrindine izoliacine medžiaga, virsta šilumine kliūtimi, neleisdamas energijai pasišalinti iš sistemos šerdies.
Pirmasis pavojaus signalas pasigirdo „Project Argus“ ataskaitoje, kurioje užfiksuotas 14 proc. gedimų rodiklis, tačiau vadovybė jį užmaskavo kaip „kalibravimo triukšmą“. Antrasis lūžis įvyko pasirinkus epoksidinę dervą, kurios molekulinė struktūra pasirodė esanti chemiškai nestabili esant didesniam nei 75 laipsnių Celsijaus poveikiui. Trečiasis, lemiamas momentas, buvo aktyvaus aušinimo sistemos išėmimas iš brėžinių, siekiant sutaupyti gamybos kaštus, paliekant jutiklį pasikliauti pasyviu šilumos išsklaidymu, kuris fiziškai negalėjo susidoroti su kaupiama entropija.
Trečią valandą ryto stebint 48 valandų testo rezultatus, 12,4 laipsnio RMS paklaida rodo visišką fazių koherencijos praradimą, o 14,2 dB/cm signalo sklaida reiškia, kad jutiklis nebemato realybės, o tik vaiduokliškus statinius objektus. Epoksidinė danga atšoko nuo silicio, sukeldama optinį „triukšmą“, kuris paverčia visą matomą erdvę tuštuma. Tai fizikos kerštas už bandymą apgauti termodinamiką pigiais polimerais.
Mūsų „savigydos“ polimeras, turėjęs atstatyti molekulinius ryšius per Diels-Alder reakciją, tapo sistemos duobkasiu: kai kaitinimo elementai bando subalansuoti optinį kelią, temperatūra pasiekia stiklėjimo tašką, polimeras suskystėja ir užaklina jutiklio akį. Tai uždaras ratas, kuriame matematika pralaimi prieš termodinamiką, o kiekvienas bandymas ištaisyti paklaidą tik dar labiau iškraipo šviesos sklidimą per pažeistą kristalinę struktūrą.
Dabar jutiklio šerdyje temperatūra pasiekia 87 laipsnius Celsijaus, o įtampa kristalinėje gardelėje viršija visus leistinus limitus, todėl mes viską laikome „lipnia juosta ir logika“ – programiniais pataisymais, kurie dirbtinai išlaiko fazių stabilumą 0,15 laipsnio paklaidos ribose. Kiekviena sekundė, kurią šis įrenginys veikia, yra skola, paimta iš fizikos, kurią teks grąžinti su palūkanomis. Stabilumas yra brangi iliuzija, palaikoma tik nuolatinio stebėjimo.
Krizinė pusiausvyra pasiekta: 15 MPa įtampa balansuoja ties ribine riba, o signalo sklaida auga eksponentiškai, paversdama šį jutiklį ne inžinerijos pasiekimu, o trapia konstrukcija, kurios vienintelis tikslas – atitolinti neišvengiamą sistemos griūtį, kol optinis bangolaidis galutinai praras gebėjimą fokusuoti šviesą per suskeldėjusį polimerą.