Ant 0,8 kvadratinio metro poliruoto plieno stalo guli „Memristor-Neural-Array“ (MNA) prototipas – 400 gramų sveriantis keramikos ir metalo junginys, kurį sukūrė nepriklausoma neuromorfinių sistemų grupė, vadovaujama dr. Elenos Vance. Jos tikslas buvo peržengti tradicinį binarinį skaičiavimą, įdiegiant sinapsinį plastiškumą tiesiai į aparatinę įrangą. Finansavimas atėjo iš privačių fondų, siekusių apeiti standartinius duomenų centrų energijos suvartojimo limitus, tačiau komanda susidūrė su neprognozuojamu medžiagų nuovargiu, kai polimeriniai izoliatoriai ėmė sugerti aplinkos drėgmę, keisdami laidumo savybes per 48 valandų ciklus.
Dr. Vance komandos sprendimas ignoruoti hermetinio sandarinimo reikalavimus, siekiant sutaupyti 150 tūkstančių eurų gamybos sąnaudų, tapo lemiamu tašku. Prietaisas, skirtas optimizuoti regioninių elektros tinklų apkrovas, pradėjo veikti kaip neplanuotas jutiklis, fiksuojantis mikroskopinius atmosferos slėgio svyravimus, kuriuos inžinieriai klaidingai palaikė neuroninio tinklo mokymosi rezultatu. Ši klaida privedė prie to, kad sistema ėmė automatiškai reguliuoti vietinius transformatorius pagal oro mases, o ne pagal faktinį elektros energijos poreikį.
Kiekvienas 120 voltų srovės impulsas, praeinantis per MNA masyvą, sukelia lokalų 0,05 mikronų pločio šiluminį plėtimąsi, kuris ilgainiui deformuoja kristalinę gardelę. Kai šis plėtimasis pasiekia 0,8 gigapaskalių slėgį, medžiaga pradeda skleisti žemo dažnio akustinius virpesius, girdimus tik laboratorijos gyvūnams ir itin jautriems vibracijos davikliams. Niekas nekreipė dėmesio į šį šoninį efektą, kol netoliese įsikūrusioje biologinių tyrimų stotyje nebuvo užfiksuotas 12 proc. staigus laboratorinių graužikų streso hormonų šuolis, tiesiogiai koreliuojantis su MNA procesoriaus darbo ciklais.
Socialinė įtampa išaugo, kai vietos gyventojai ėmė skųstis nepaaiškinamais „galvos skausmais“, kurie sutapo su MNA sistemos „mokymosi“ etapais. Nors inžinieriai turėjo galimybę nutraukti bandymus, kai buvo pastebėtas pirmasis 45 decibelų triukšmo fonas, jie pasirinko sumontuoti garso izoliacijos plokštes, užuot išjungę įrenginį. Tai buvo sąmoningas pasirinkimas, nulemtas baimės prarasti investuotojų pasitikėjimą po to, kai pirminiai testai parodė 88 proc. efektyvumą skirstant energiją.
Sisteminė aklumas pasiekė kulminaciją, kai miesto taryba iškėlė reikalavimą pateikti „skaidrumo ataskaitą“, tačiau MNA architektūra – dėl savo analoginės prigimties – negalėjo pateikti jokių kodo eilučių, nes jos logika buvo įrašyta į fizinę struktūrą. Kiekvienas bandymas „nuskaityti“ būseną, naudojant 0,5 miliamperų zondavimo srovę, neišvengiamai keisdavo sinapsinius svorius, taip ištrindamas istorinius duomenis. Prietaisas tapo technologiniu orakulu, kurio neįmanoma apklausti be sunaikinimo.
Vandens garų absorbcija, siekianti 0,002 mg per valandą, tapo pagrindiniu kintamuoju, kuris pavertė šią sistemą neprognozuojamu aplinkosaugos veiksniu. Kai drėgmės lygis patalpoje pakilo iki 65 proc., MNA procesorius padidino savo „mąstymo“ spartą 300 proc., nes polimerų laidumas staiga šoktelėjo, sukeldamas nekontroliuojamą teigiamą grįžtamąjį ryšį. Šis reiškinys, nors ir techniškai įspūdingas, privertė sistemą išjungti visą pastato apšvietimą, nes ji „nusprendė“, kad šviesos šaltiniai generuoja nereikalingą šiluminį triukšmą.
Vienintelis būdas sustabdyti šią grandininę reakciją buvo fizinis sistemos aušinimas skystu azotu, tačiau tai sukėlė 200 MPa mechaninį įtempį, kuris galutinai suskaldė keraminį pagrindą. Kai inžinieriai išvydo mikroįtrūkimus, tinkančius per visą 5 centimetrų skersmens plokštelę, jie suprato, kad analoginė atmintis yra ne tik pranašumas, bet ir fizinė priklausomybė nuo aplinkos sąlygų. Nėra galimybės sugrįžti į skaitmeninę būseną, kai visa logika yra įrašyta į materijos fizinę formą.
Ši katastrofa privertė tarptautinę elektrotechnikos komisiją peržiūrėti standartą IEC 61000-4-2, kuris reglamentuoja elektromagnetinį suderinamumą ir aplinkos poveikį analoginiams įrenginiams. Iki šio įvykio leistinas foninio triukšmo lygis, generuojamas perjungimo procesų metu, buvo apibrėžtas kaip 30 decibelų, tačiau po MNA incidento ši riba buvo sumažinta iki 18 decibelų. Naujasis protokolas, reikalaujantis privalomo akustinės izoliacijos ir hermetinio sandarinimo įvertinimo, visame pasaulyje buvo ratifikuotas per 90 dienų.