Buvo 1892-ųjų žiema, kai Frank J. Sprague ir Charles R. Pratt įžengė į dirbtuves, nešini idėja pertvarkyti pastatų vertikalų transportą naudojant nuolatinės srovės variklius, nors to meto statybose vyravo dideli vandens cilindrai, o naujasis mazgas rėmėsi ilgu horizontaliu sraigtu, reikalavusiu tolerancijų ribų, kurių nebuvo pasiekusi jokia tuometinė mechaninė gamyba.
Pagrindinė užduotis slypėjo tame, kaip sukamąjį inercinį judesį paversti tiesine vertikalia jėga, neslystant sriegiams ir nesukeliant destruktyvios vibracijos ketaus rėmuose, o keliaujanti veržlė, sujungta su skriemulių sistema, turėjo išjudinti keleivių kabiną su tolygumu, todėl prireikė sukurti specifinę kontaktų valdymo logiką, padedančią išvengti staigių trūkčiojimų, nes kiekvienas milimetras ilgo strypo reikalavo griežtos gamybos priežiūros, kad metalas nesideformuotų veikiamas nuolatinės trinties.
Kryžkelė ištiko 1895 metais, kai Postal Telegraph Building pastate Niujorke buvo sėkmingai sumontuota ši sistema, pasiekusi greitį, prilygstantį 50 metrų per sekundę, ir šis rodiklis visiškai pakeitė dangoraižių statybos taisykles, palikdamas praeityje lėtus vandens slėgio įrenginius, o variklis veikė ne tik traukdamas kabiną aukštyn, bet ir generuodamas energiją atgal į elektros tinklą nusileidimo metu, kadangi regeneracinis stabdymas tapo techniniu laimėjimu, parodžiusiu, jog srovė gali būti taupoma pačioje jos panaudojimo vietoje.
Fizikiniai dėsniai turėjo savo ribas, nes horizontalaus sraigtinio mechanizmo ilgis negalėjo didėti neribotai, o augant pastatams, sraigtui reikalinga erdvė pastato viduje tapo per didele našta architektams, metalo nuovargiui pasiekus projektines ribas, todėl pramoniniai konkurentai palaipsniui pasuko link lyninės traukos sistemų, ir galiausiai paties Frank J. Sprague įmonė buvo parduota Otis Elevator Company, siekiant konsoliduoti rinką bei perimti sukauptą intelektinę nuosavybę.
Šiandien iš tų 584 pasaulyje įdiegtų įrenginių teliko rūdžių sluoksniai, susimaišę su gamyklų gruntu, geležies oksido sluoksniui palaidojus tikslias sraigtų provėžas po asfaltu, o mechanizmo liekanos virto porėta mase, kurioje metalas, praradęs legiravimo elementus per šimtmečio oksidaciją, susijungė su grunto sulfidais, palikdamas 12 tonų svorio sunkiųjų atliekų sluoksnį po dabartinėmis miesto komunikacijomis.