„Intel“ Ohajo gamyklos švaros kambaryje tvyro toks neįtikėtinai sausas oras, jog kiekvienas įkvėpimas primena smėlio dulkėmis užpildytus plaučius. Šioje aplinkoje, kur 20 milijardų dolerių investicijos virsta preciziškomis silicio vaflių rietuvėmis, inžinieriai su nerimu stebi, kaip ambicingas „Phantom Latency“ projektas pamažu virsta ekonominiu košmaru. Nors neuromorfinės fotoninės jungtys (NPI) turėjo tapti raktu į „Von Neumann“ butelio kaklelio problemos sprendimą, galiausiai jos virto techniniu monstru, kuriame kiekvienas per SOI bangolaidžius keliaujantis šviesos impulsas palieka neištrinamą pėdsaką.
Fotoninis atgalinės sklaidos trukdis (PBI) tapo savotišku fizikos kerštu už bandymą nepaisyti termodinamikos dėsnių, mat 500 GHz dažnio šviesos srautui skrodžiant 3,48 lūžio rodiklio silicio struktūrą, susidarančios stovinčios bangos fiziškai deformuoja kristalinį tinklą. Tai nėra paprasta programinė klaida, o veikiau medžiagos „atmintis“, leidžianti įrenginiui išsaugoti duomenis, kurie per jį perėjo prieš 12,5 mikrosekundės. Nors „Intel“ vadovybė reikalauja maksimalaus greičio, fundamentali fizika primygtinai reikalauja entropijos mokesčio, kurio neįmanoma išvengti.
Biudžeto suvaržymai privertė atsisakyti brangių aktyvių aušinimo sistemų, galėjusių stabilizuoti šiluminius gradientus, todėl dabar naudojami mikroskystiniai kanalai, kurie, veikiami 1100 mW/mm² šiluminės apkrovos, neišvengiamai pradeda trūkinėti. Kiekvienas toks mikroįtrūkimas sukelia 45 dB signalo triukšmo praradimą, o finansų skyriui skaičiuojant kiekvieną centą, pamirštama, jog 40 procentų išeiga yra ta kritinė riba, po kurios projektas tampa nuostolingas, palikdamas mus statyti ateitį ant itin trapios ir skilinėjančios struktūros.
Vakar ryte, bandant sinchronizuoti procesorių branduolius, įvyko rezonansinė griūtis, kurios metu „Waveguide“ bangolaidžiai tiesiog užsirakino. Tai nebuvo netikėtumas, o veikiau neišvengiamas rezultatas, PBI indeksui pasiekus -9 dB ribą, kai sistema pradėjo „sapnuoti“ senus duomenų paketus ir energiją išleisti per atsitiktinius fotoninius šuolius. Ši techninė patologija, kurioje sistema tampa neprognozuojama, privertė net ISO/IEC teisininkus kelti klausimą, ar mes vis dar valdome procesorių, ar jau susiduriame su nenuspėjamu, savarankiškai besireorganizuojančiu tinklu.
Pripažinus, jog kontrolė prarasta, UCLA tyrėjų pasiūlytas dinaminis gardelės atstatymas (DLR) pasirodė esąs tarsi pusės smegenų išjungimas siekiant išvengti haliucinacijų, nes reikalauja 15 procentų pralaidumo aukos vien tam, kad būtų ištrinta ši „vaiduokliška“ atmintis. Vadovybei atsisakant priimti tokį našumo kritimą ir reikalaujant „stebuklo“, kiekvienas inžinierius puikiai supranta, kad mes tik stumiame entropijos skolą į ateitį.
Švaros kambario vadovas, slėpdamas rankas kišenėse, šiandien priėmė neoficialų sprendimą, kuris niekada nebus įtrauktas į ataskaitas: trūkstant tikslumo reguliuojant lazerio spinduliuotės stabilumą, jis vietoj milijonus kainuojančių vakuuminių moduliatorių įstatė paprastą medinį pleištą į aušinimo bloko laikiklį. Šis improvizuotas sprendimas išlygino 0,02 mm nuokrypį, atsiradusį dėl terminio plėtimosi, ir dabar 20 milijardų dolerių vertės sistema sėkmingai veikia, remdamasi šalia kavos aparato rasta medžio atraiža.
Žvelgdamas į silicio plokštę, kurią laiko neapdorotas medis, inžinierius šypteli, matydamas, kaip sistema stabilizuojasi, o kairėje pusėje užsidegę indikatoriai rodo 4,20 mikrosekundžių atminties persistenciją. Tai yra mūsų galimybių riba, kurioje visa didybė susiveda į faktą, jog sistema atpažįsta savo praeitį, tačiau be šios pigios atramos negalėtų funkcionuoti. Viskas veikia tik todėl, kad kažkas nusprendė paremti visatą paprastu, kasdieniu daiktu.