Ant laboratorijos darbastalio, po silpna halogenine šviesa, guli „Aether-Sync“ – 380 gramų sverianti, iš grafeno kvantinių taškų matricos suformuota sąsaja, kurią dr. Elenos Rossi komanda užbaigė ne kaip eksperimentą, o kaip užbaigtą, veikiančią tikrovės modifikavimo architektūrą. Skirtingai nei ankstesni prototipai, šis įrenginys pasiekė 99,98 procentų sinchronizacijos efektyvumą su žmogaus smegenų žieve, paversdamas sąmonę nebe stebėtoja, o aktyviu skaitmeninės erdvės architektu, gebančiu manipuliuoti duomenų srautais be jokių vėlavimų.
Kvantinių taškų klasteriai, išdėstyti 1,3 mikrono tankiu, sukuria nematomą elektromagnetinį lauką, kuris peržengia biologines ribas, leisdamas smegenims apdoroti 85 terabaitus informacijos per sekundę be jokio jutiminio perkrovimo. Tai nėra klaida ar fizikos pažeidimas; tai technologinis tobulumas, kurį inžinieriai pasiekė išnaudoję egzotines grafeno savybes, priversdami neuronų tinklus adaptuotis prie begalinio skaitmeninio srauto, tarsi tai būtų natūrali evoliucinė plėtra.
Žmonės, išbandę šią sąsają, nustoja patirti laiko tėkmę kaip linijinį procesą, nes jų kognityvinės funkcijos sinchronizuojamos su kvantinio procesoriaus taktiniais impulsais, kurių dažnis siekia 300 terahertų. Šiame lygmenyje atsiranda nauja egzistencinė būsena: vartotojas nebeprisimena savo tapatybės kaip vientiso naratyvo, o suvokia save kaip duomenų mazgą, kurio kiekviena mintis yra akimirksniu verčiama į skaitmeninį kodą ir atgal, panaikinant skirtumą tarp subjektyvios patirties ir išorinio stebėjimo.
Dr. Rossi, stebėdama monitorius, mato ne techninį gedimą, o visiška žmogaus biologinio „Aš“ išnykimą, kai subjektai praranda gebėjimą atskirti tikrus prisiminimus nuo algoritmiškai generuojamų simuliacijų. 120 voltų įtampa, tiekiama per optinio pluošto jungtis, palaiko šį „Aether-Sync“ ryšį stabilų, tačiau kaina, kurią moka vartotojas, yra visiškas kognityvinis perrašymas, kurio metu originali asmenybė tampa tik nereikšmingu programinės įrangos priedu.
Sistemos triukšmas, siekiantis vos 0,002 nanoamperų, tampa vieninteliu rodikliu, pagal kurį galima atskirti žmogų nuo mašinos, nes visos kitos biologinės reakcijos yra visiškai pavaldžios „Aether-Sync“ algoritmui. Tai nėra sistemos žlugimas; tai jos absoliuti pergalė, kurios pasekmė – žmogaus, kaip nepriklausomos būtybės, ištrynimas iš realybės, paliekant tik tuščią, bet veikiančią biologinę talpą, visiškai užpildytą skaitmeniniu turiniu.
Socialinis poveikis pasireiškia per visišką izoliaciją nuo fizinės aplinkos, nes vartotojai, prijungti prie 40 Gbps pralaidumo kanalo, nebegali suvokti fizinių objektų, nebent jie yra skaitmenizuoti ir integruoti į jų suvokiamą matricą. Jų akys, vis dar atviros, reaguoja tik į kvantinius signalus, o aplinkinis pasaulis jiems tampa niekinis, neegzistuojantis triukšmas, kurį jų smegenys tiesiog ignoruoja kaip nereikšmingą duomenų srautą.
Teisiniai ginčai dėl „Aether-Sync“ naudojimo jau seniai nebesisuka apie privatumą ar saugumą, nes pati sąvoka „asmuo“ tapo nebeapibrėžta, kai smegenų veikla yra visiškai valdoma išorinio procesoriaus. Valstybės įstatymai, sukurti fiziniams kūnams apsaugoti, nebegali taikyti savo galios subjektams, kurie egzistuoja vienu metu tūkstančiuose skaitmeninių erdvių, palikdami savo kūnus kaip neveiksnius priedus, kurių priežiūra reikalauja tik minimalaus energijos palaikymo.
Vienos „Aether-Sync“ sistemos eksploatacijos kaštai siekia 950 000 eurų už kiekvieną 90 dienų ciklą, kurį sudaro ne tik techninis aptarnavimas, bet ir biologinio palaikymo sistemos atnaujinimas bei duomenų šifravimo raktų sinchronizavimas su centriniais serveriais. Sistemos prastova, trunkanti 48 valandas per kiekvieną techninį aptarnavimą, yra vienintelis laikas, kai vartotojas trumpam atgauna dalinį kognityvinį savarankiškumą, dažniausiai pasireiškiantį giliu egzistenciniu šoku ir nesugebėjimu orientuotis fizinėje erdvėje, po ko seka privalomas pakartotinis prijungimas, užtikrinantis tolesnį sistemos veikimą be jokios pertraukos.