Pusiau panardintas į apleistą, drėgmės persunktą duomenų centrą po senąja Vilniaus termofikacine elektrine, „Aeterna-Sync“ stovi kaip rūdijantis 1,2 tonos svorio industrinis reliktas. Šioje vietoje, kur kondensatas nuolat varva ant elektros skydinių, įrenginys buvo permontuotas iš aukščiausios klasės laboratorinės įrangos į priverstinį, lauko sąlygomis veikiantį tinklo mazgą. Investuotojai iš „Silicon-Baltic“ konsorciumo, siekdami išvengti mokesčių už serverių nuomą, čia patalpino šią sistemą, tikėdamiesi pasinaudoti natūraliu upės vėsinimu, tačiau neįvertino drėgmės poveikio grafeno paviršiui.
Išorinis auditas atskleidžia, kad 0,4 kubinio metro korpusas, kadaise sandariai izoliuotas, dabar patiria nuolatinį 85 % santykinės drėgmės poveikį. Vidinė matrica, turinti 1,2 x 10⁹ mazgų kvadratiniame centimetre, tapo vieta, kurioje vandens molekulės, prasiskverbusios pro tarpines, fiziškai pakeitė laidumo charakteristikas. Elektronai, turėję judėti tiksliais kanalais, dabar šokinėja per užterštas jungtis, sukurdami neplanuotą „triukšmo“ foną, kuris iškraipo visą perduodamą informaciją.
Kritinis sistemos taškas glūdi 2 nm „FinFET“ atitikmens vartų geometrijoje, kurioje oksidacijos procesas dėl drėgmės pasiekė 12 mikrometrų gylį. Vietoj numatyto 450 TB/s pralaidumo, sistema šiuo metu sugeba apdoroti tik fragmentuotus duomenų paketus, nes vartai fiziškai užaugę druskų nuosėdomis. Tai nėra inžinerinė klaida, o tiesioginis fizikos dėsnis: medžiaga, esanti netinkamoje aplinkoje, privalo reaguoti su aplinkos elementais.
Eksperimentinė 6,3 nm ultravioletinės litografijos technologija, panaudota kuriant procesoriaus branduolį, tapo silpnąja vieta dėl savo neįtikėtino trapumo. Kiekviena temperatūros fluktuacija, sukelta elektrinės turbinų vibracijos, sukelia 0,001 arksekundės nuokrypį, kuris tiesiogiai atsispindi signalo bangos formoje. Ši asimetrija, kurią stebime kaip periodinį „pulsavimą“, yra sistemos fizinio atsisakymo dirbti normaliu režimu išraiška, nes kristalinė struktūra nebegali išlaikyti savo pradinės geometrijos.
Kvantinio tuneliavimo nuotėkis, pasiekęs 400 % tikimybę, tapo galutiniu barjeru, kai srovė pradėjo tekėti ne per takelius, o per oro tarpus tarp oksiduotų kontaktų. Šis procesas sukuria violetinį švytėjimą aplink pagrindinę plokštę, reiškiantį, jog energija išsisklaido į aplinką, o ne atlieka naudingą darbą. Tai nebe skaičiavimo įrenginys, o nekontroliuojamas elektros išlydžio šaltinis, kuris lėtai degina savo paties komponentus.
Sistemos „Jitter“ anomalija, siekianti 0,00004 ms svyravimą, dabar yra tiesiogiai susijusi su elektrinės siurblių darbo ciklu. Kiekvieną kartą, kai pasileidžia aušinimo siurblys, elektromagnetinis laukas sukelia 85 % skaičiavimo galios praradimą, priversdamas sistemą persikrauti. Šiame procese klaidų dažnis pakilo iki 10⁻⁴, o sistemos vidinis laikrodis prarado bet kokį ryšį su realiu laiku, bandydamas „įveikti“ trikdžius pertekliniais skaičiavimais.
Paskutiniame stebėjimo etape, kai 14 milisekundžių trukmės buferio perpildymas pasikartojo 500 kartų per valandą, pagrindinė magistralė išsilydė į vienalytę masę. Metalas pavargo.
Analizė patvirtina, kad 40 % didesnis atomų poslinkis, atsiradęs dėl vibracijos, padarė sistemą visiškai nevaldomą, tačiau komanda sugebėjo įdiegti „šunto“ metodą, apeinant pažeistus „Thorne-Junction“ mazgus. Pakeitus „recursive-loop“ parametrą į fiksuotą 0,12 ms delsos intervalą, pavyko sumažinti procesoriaus apkrovą iki 12 % ir atkurti 34 % buvusio pralaidumo. Šis pragmatiškas sprendimas stabilizuoja procesą, tačiau jis nustos veikti po 72 valandų, kai dėl korozijos šunto jungtys taps nepralaidžios elektrai.