Sunkūs archyvo segtuvai kvepia džiūstančia oda ir pelėsiais, o dulkės gula ant blyškių brėžinių, kuriais remiantis 1856 metais Henry Bessemer demonstruotame 6 metrų aukščio kriaušės formos inde išlydytas plienas keitė žemės veidą. Šis masyvus korpusas sukosi ant tvirtų guolio ašių, o apačioje įtaisyti pūtimo antgaliai spaudė orą tiesiai į skystą masę, kuri nešė deguonį, akimirksniu jungusis su siliciu ir išskiriant pakankamai šilumos, kad temperatūra pakiltų iki 1500 °C be jokio papildomo kuro ar anglies laužo kūrenimo krosnyje. Tokia sparti eksoterminė reakcija visiškai pakeitė metalurgijos taisykles, paversdama ketaus luitus radikaliai nauju ir karštu produktu, nors kylančios dujos draskė vidines rūgštinio pamušalo sieneles, o energijos banga perleisdavo galią nuo silicio oksidacijos prie mangano degimo ir galiausiai pasiekdavo anglies šerdį, veržęsi išsiveržti į orą didžiuliu slėgiu.
Rūgštinis silicio pamušalas sugėrė dalį smūgių, tačiau praleido fosforą, palikdamas metalą pavojingai trapiu, kol Robert Forester Mushet įsikišo pasiūlydamas spiegeleisen lydinio injekciją, atstatančią anglies balansą ir nukenksminančią deguonies perteklių paskutinėje ciklo stadijoje. Vienas toks technologinis ciklas truko tik 20 minučių, radikaliai sutrumpindamas tradicinio pudlingavimo valandas, tačiau gamyklų meistrai Sheffield'o cechuose pradinį produktą pasitiko skeptiškai, laikydami jį netinkamu konstrukcijoms dėl vidinių įtempių ir porėtumo, nes slėgis varė anglies monoksidą per stingstančią masę, palikdamas mikroskopinius kreivus plyšius, o specifinės C-1 formos luitai subyrėdavo vos paliesti vėsesnio gamyklos oro srauto. Metalas reikalavo visiškai naujų supratimo būdų, nes senieji kalvių įgūdžiai nebegaliojo šiam masiniam procesui, o kriaušės formos indas, sveriantis kelias tonas, reikalavo nepriekaištingo inžinerinio tikslumo, kad pasvirimo mechanizmai nepavedtų viduryje pūtimo fazės, kai geležies ruošiniai keliaudavo tiesiai iš aukštakrosnių, prarasdami grynųjų priemaišų perteklių per kelias minutes.
Šiluminė energija išsiskirdavo oksidacijos metu, pasiekdama giliausius skysto metalo sluoksnius ir neleisdama masėms atvėsti ankstyvose konversijos stadijose, kol konverterio viduje vyko procesai, stebėtinai tolimi ir pavojingi dėl purslų bei toksiškų išmetamųjų dujų, o pūtimo antgaliai dėvėjosi neįtikėtinu greičiu, priversdami darbininkus nuolat juos keisti tarp atskirų lydymo sesijų. Kiekvienas gamybos etapas palikdavo pėdsaką ant darbininkų veidų, nudegintų ultravioletinės spinduliuotės ir liepsnos atšvaitų, plieno masei tiesiog virbant dūmų ir kibirkščių lietuje, kai galingi srauto siurbliai pumpuodavo orą iš apačios. Šis mechaninis šokas pakeitė pramoninį kraštovaizdį, padengdamas angliumi ir suodžiais visą slėnį aplink gamyklą, o fosforo perteklius likdavo pagrindiniu nespręstu galvosūkiu, nes pirminis rūgštinis pamušalas negebėjo jo surišti šlako pavidalu. Tik vėlesni pakeitimai leido apdoroti fosforingas rūdas, tačiau pirminis Henry Bessemer projektas rėmėsi tik švariausiomis žaliavomis, priversdamas inžinierius visoje Europoje kopijuoti šį įrenginį ir nuolat susidurti su netikėtais luitų lūžiais bei gamybinėmis nesėkmėmis.
Skysto metalo klampumas kito kas kelias sekundes, todėl operatoriai turėjo pasitikėti vien intuicija ir liepsnos spalvos pokyčiais, kur išėjimo anga rodė anglies kiekio mažėjimą, pereidama nuo sodraus geltonumo prie beveik skaidraus blyškaus melsvumo. Tuo momentu reikėjo akimirksniu pasukti indas ir nutraukti oro pūtimą, antraip metalas prarasdavo reikalingas savybes, o klaida kainuodavo visą trisdešimties tonų krovinį, kuris akimirksniu tapdavo netinkamas tolimesniam valcavimui. Darbo sąlygos cechuose priminė pragarą, kuriame tvyrojo sieros kvapas ir nuolatinis mechanizmų gaudesys, o valso staklės laukė naujųjų luitų, pasirengusios juos suploti į geležinkelio bėgius bei laivų korpuso plokštes. Tačiau pirminiai bandymai parodė, kad be Robert Forester Mushet cheminių priedų plienas išlikdavo trapus kaip stiklas, todėl inžinierius, praleidęs dešimtmečius tobulinant savo lydinius, ilgą laiką buvo paliktas nuošalyje nuo didžiosios šlovės, kai investuotojai reikalavo greito pelno, o techninės bėdos atrodė neįveikiamos pradedantiesiems gamybininkams. Po daugelio metų tylos, praleistų stebint nesėkmes ir prarastus pinigus, Robert Forester Mushet galiausiai sulaukė oficialaus ir konkretaus pripažinimo, kai jam buvo įteiktas Bessemer Gold Medal apdovanojimas už lemiamą sprendimą išgelbėti trapią plieno masę.