Ranka braukiu per šaltą, nelygų laboratorijos grindų betoną, kuriame iki šiol įspaustas HL-1927-09 pėdsakas – šešių tvirtinimo varžtų vietos, išgraužusios negilias duobes į akmens masę. Kaip archyvaras, praleidęs tūkstančius valandų tarp dulkėtų Hammond-Lewis projekto brėžinių, aš nebeieškau didybės, tik pėdsakų, rodančių, kur baigėsi fizinis skaičiavimų tikslumas ir prasidėjo inžinerinė neviltis. Johnas Haysas Hammondas jaunesnysis nebuvo tik išradėjas; jis buvo žmogus, įkalintas savo paties susikurtame pneumatinio slėgio narve, kurį šiandien laikome tik 340 kg svorio metalo laužo krūva.
Šis cilindrinis, 1,5 m aukščio plieno monumentas nebuvo vien tik mechaninis eksperimentas; tai buvo desperatiškas bandymas išvengti vidaus degimo variklių diktatūros, uždarant azotą į uždarą ciklą. Daktaras Winfieldas Lewisas, dirbdamas kartu su Hammondu, tikėjosi sukurti sistemą, kurioje inertiškos dujos cirkuliuotų be sprogimų, tačiau ekonominis spaudimas ir noras aplenkti naftos magnatus privertė juos rinktis medžiagas, kurios neatitiko jų pačių suformuluotų teorinių modelių. Stebėdamas šių dienų detalių apžiūros protokolus, matau, kaip kiekviena pasirinkta detalė liudija apie kompromisus, padarytus vėlyvaisiais 1928-aisiais, kai laikas tapo brangesnis už patį metalurginį saugumą.
Pagrindinis vožtuvas, sukonstruotas iš standartinio įrankių plieno, tapo mūsų tyrimo objektu, atskleidžiančiu, kaip inžinieriaus pasididžiavimas atsisuko prieš jį patį. Kai 25 mm anga praleisdavo azotą, įkaitintą iki 649 °C, plienas tiesiog prarasdavo savo struktūrinį vientisumą, o 152 bar slėgis veikė kaip negailestingas skulptorius, keičiantis vožtuvo formą kiekvieną sekundę. Niekas negalėjo sustabdyti šio proceso, nes Johnas Haysas Hammondas jaunesnysis atsisakė keisti lydinio sudėtį, bijodamas, kad brangesni komponentai sužlugdys visą projekto finansinį pagrindimą.
Kaitinimo elementas, susuktas į 10 cm skersmens spiralę, tapo dar vienu įrodymu apie sisteminę klaidą, kurią inžinieriai pripažino tik tada, kai buvo per vėlu. 250 A srovė, tekanti per „Nichrome V“ lydinį, sukeldavo tokią šiluminę plėtrą, jog keramikos šerdis skildavo jau po pirmųjų paleidimo ciklų, o 150 kW galia, tiekiama iš išorinio generatoriaus, tiesiog išgarindavo bet kokią viltį pasiekti ilgalaikį stabilumą. Mes matome, kaip oksidacijos pėdsakai ant išlikusių fragmentų rodo, jog sistema veikė ant savo galimybių ribos, kurioje fizika tampa priešu, o ne įrankiu.
Keturiasdešimt septynios valandos – tiek laiko HL-1927-09 sugebėjo išlaikyti savo formą, kol kaitinimo spiralė galutinai ištirpo, tapdama nebeveikiančia metalo mase. Tai buvo ne tik techninė nesėkmė, bet ir asmeninė tragedija, nes 37 kW siekis liko tik popieriuje, kol inžinieriai stebėjo, kaip jų kūrinys lėtai virsta nebenaudojamu objektu. Aš laikau rankose ataskaitų kopijas, kuriose Hammondas aprašo, kaip jo komanda bandė kompensuoti šią problemą didindama srovę, nors kiekvienas toks veiksmas tik spartino neišvengiamą galą.
Ketaus rotorius, besisukantis 4 l kameroje, buvo paskutinė vinis į šio projekto karstą, nes šiluminio plėtimosi koeficientai tarp ketaus ir plieninio korpuso niekada nebuvo suderinti. Kai rotorius pasiekdavo 150 m/s greitį, vos 0,1 mm tarpas tarp judančių dalių tapdavo per mažas, o bandymas jį padidinti iki 0,5 mm sumažindavo sistemos efektyvumą nuo 12,5 % iki gėdingų 4 %. Tai buvo taškas, kuriame inžinerinė logika pralaimėjo prieš termodinamikos dėsnius, o Hammondas, matydamas šiuos skaičius, turėjo pripažinti, kad jo vizija apie uždarą ciklą yra neįmanoma.
Birželio rytą, 1931-aisiais, Gloucester laboratorijoje įvyko tai, ką inžinieriai vadina katastrofiniu komponento nuovargiu, tačiau aš tai matau kaip ilgai brandintos klaidos išsiveržimą į paviršių. Azoto difuzija į plieno gardelę susilpnino vožtuvo lizdą tiek, kad 152 bar slėgis, ieškantis kelio lauk, akimirksniu išsprogdino ketaus skeveldrą per 1,5 cm storio sieną. Viskas baigta.
Stovėdamas toje pačioje vietoje, kur kadaise dundėjo 150 kW generatorius, aš jaučiu kažką neįprasto, kas nėra tik mano vaizduotė. Grindų betonas, nors ir atnaujintas, vis dar saugo tą patį ritmą, kurį sukeldavo 3200 apsisukimų per minutę besisukantis rotorius. Tai nėra griuvėsiai ar tuštuma, tai yra užsilikusi vibracija, įsismelkusi į pastato pamatus, rodanti, kad net ir sustojus mechaniniams procesams, energijos pėdsakas lieka akmens atmintyje. Judėjimas niekada nedingsta; jis tiesiog pakeitė savo formą, virsdamas tyliu, nenutrūkstamu atgarsiu, kuris ir šiandien primena apie tą akimirką, kai žmogaus ambicija pirmą kartą susidūrė su geležies atsparumo riba.