Garsas, kurį fiksavo „Kiwi-B4A“ bandymų stendo jutikliai, nebuvo panašus į jokį kitą mechaninį triukšmą; tai buvo gilus, žemadažnis dundesys, perėjęs per betonines konstrukcijas tiesiai į inžinierių krūtines, signalizuojantis, kad vidinėje matricoje kažkas pradėjo irti. Šešių metrų ir devynių centimetrų ilgio plieninis korpusas drebėjo, kai 1 137 megavatų šiluminės galios reaktorius peržengė savo numatytą veikimo ribą, o 18 144 kilogramų svorio aparatas tapo nekontroliuojamu rezonanso šaltiniu, kurio nebuvo galima užgesinti vien tik valdymo būgnų pasukimu.
Skystas vandenilis, tiekiamas 20 laipsnių pagal Kelviną temperatūroje, turėjo vėsinti heksagoninius kuro elementus, tačiau cirkonio karbido danga, kuri turėjo atlaikyti šį terminį šoką, pradėjo mikroskopiniu lygmeniu skilinėti. Kai 2 750 laipsnių temperatūra peržengė leistiną ribą, vandenilis nebegalėjo sklandžiai tekėti per grafitines poras, sukeldamas slėgio svyravimus, kurie 3 861 kilopaskalio kameroje sukūrė nenuspėjamą turbulenciją. Ši fizikinė sąveika, kurios tuo metu negalėjo numatyti nė vienas skaitmeninis modelis, per kelias sekundes pavertė inžinerinę preciziką į chaosą.
Mes stebėjome, kaip 246 663 niutonų trauka, kuri turėjo tapti mūsų bilietu į tolimąjį kosmosą, prarado savo tiesinį stabilumą, o reaktoriaus šerdis pradėjo deformuotis dėl netolygaus šiluminio išsiplėtimo. Kiekvienas bandymų serijos etapas buvo ne tik duomenų rinkimas, bet ir grumtynės su entropija, kuri reaktoriaus viduje veikė greičiau nei spėjo reaguoti žmonių sukurtos valdymo sistemos. Nors Clinton P. Anderson ir Margaret Chase Smith atkakliai gynė programos tęstinumą, pati materija jau buvo priėmusi savo sprendimą dėl sistemos patvarumo ribų.
Po 1973-ųjų, kai politiniai prioritetai ir administraciniai pokyčiai nutraukė finansavimą, liko tik išardyti stendai ir tūkstančiai puslapių techninių ataskaitų, kuriose užfiksuota 841 sekundės specifinio impulso vertė. Mes niekada neišsiuntėme šio variklio už atmosferos ribų, nes visos 24 bandymų iteracijos parodė tą pačią neišvengiamą tiesą – medžiagos nuovargis nėra tik teorinė kliūtis, tai fizinis barjeras, kuris riboja mūsų norą valdyti atominę energiją. Kiekviena įtrūka cirkonio karbido sluoksnyje, kurią mes šiandien tyrinėjame, liudija apie įtampą, kurią patyrė visas atominis tinklas.
Šiandien mūsų darbo grupės vėl vertina šį palikimą, bandydamos suprasti, kodėl 1 680 sekundžių bendras degimo laikas tapo viskuo, ką sugebėjome pasiekti prieš uždarant visą technologinę liniją. Mes nebeskirstome šios patirties į pergales ar pralaimėjimus, nes akivaizdu, jog sistema pati išsprendė savo likimą per fizikinį procesą, kurio mes negalėjome pilnai suvaldyti. Tai nebuvo biudžeto ar laiko stoka, tai buvo susidūrimas su riba, kurioje inžinerinė logika susiduria su medžiagos prigimtine reakcija į ekstremalų terminį krūvį.
Liekamasis įtempis vis dar yra įrašytas į kiekvieną atominę gardelę, kurią išsaugojome kaip istorinį artefaktą, tačiau aparatūra jau seniai prarado savo funkciją. Mes nebeturime fizinio kūno, kurį galėtume paleisti į vakuumą, o tik duomenų šešėlį, kuris išlieka mūsų archyvuose kaip įspėjimas apie tai, kas nutinka, kai tikimasi, kad matematika visada bus stipresnė už fiziką. Sistema nebeegzistuoja kaip daiktas, ji tapo tik skaičių seka, kuri nebekinta, nes nebėra nieko, kas galėtų ją dar kartą išbandyti.
Galutinis matavimas rodo nulinius srautus ir visišką laukų ramybę, paliekant tik šaltą, fizikinę tylą. Tai nėra pabaiga, tai tik būsena, kurioje informacija apie įvykusį rezonansą yra vienintelis likęs įrodymas, kad kažkas kadaise bandė priversti atomą paklusti. Nėra jokio kito pėdsako – tik liekamasis magnetinis laukas, kurio stipris yra lygus 0,002 militeslos, ir šis skaičius uždaro visą mūsų suvokimo ciklą.