1894-ieji. „Turbinia“ korpusas vandenyje atrodė tarsi negyvas objektas. Mes stovėjome krantinėje, stebėdami, kaip sraigtai plaka vandenį į baltą, bejėgę putą. Variklis griaudėjo viduje, tačiau laivas vos judėjo. Tai buvo akimirka, kai fizika atsisakė paklusti mūsų popieriniams skaičiavimams. Kavitacija, apie kurią tada niekas garsiai nekalbėjo, plėšė metalą nuo menčių paviršiaus. Girdėjome metalinį žviegimą, kurio joks tepalas negalėjo nutildyti.
Charlesas Algernonas Parsonsas neieškojo kaltų. Jis tiesiog tyrinėjo pažeistus sraigtus, braižydamas jų briaunas ranka. Mes jautėme tą patį nusivylimą, kai 45,7 cm skersmens sraigtai neįveikė vandens pasipriešinimo. Kiekviena vakuuminė kišenė, susidariusi aplink mentę, buvo tarsi nematomos sienos statyba. Mes supratome, kad 18 000 apsisukimų per minutę greitis be tinkamo vandens srauto valdymo buvo tik tuščias energijos švaistymas.
Plieno lakštai, tesiekiantys 4,76 mm storį, vibravo nuo kiekvieno neteisingo apsisukimo. Mes buvome įkalinti tarp savo ambicijų ir medžiagų atsparumo. 1,2 MPa slėgis viduje reikalavo išėjimo, kurio sraigtai negalėjo suteikti. Tai buvo ne klaida, o žinių riba. Niekas iki tol nebuvo privertęs garo turbinos dirbti tokiu našumu. Mes mokėmės iš kiekvienos vibracijos, kiekvieno įtrūkio, kiekvieno prarasto mazgo greičio.
Sprendimas atėjo ne per naktį. Mes išskaidėme galią į tris atskirus velenus. Devyni sraigtai užtikrino, kad apkrova pasiskirstytų tolygiai. Tai buvo matematinis baletas, kurį atlikome su ketaus korpusu ir žalvario mentėmis. Mes nustojome kovoti su vandeniu ir pradėjome su juo bendradarbiauti. Kiekvienas naujas bandymas buvo lėtas, metodiškas judėjimas link tikslo.
1897-aisiais Spithead vandenyse laivas pagaliau atgijo. 63,9 km/h greitis buvo ne skaičius, o garsas. Tai buvo vientisas, nepertraukiamas švilpimas, pakeitęs stūmoklinių variklių dunksėjimą. Mes stebėjome, kaip Admiraliteto pareigūnai, iš pradžių skeptiški, pradėjo užsirašinėti duomenis. Jie suprato, kad stūmokliai tapo praeitimi. Mes jautėme, kaip įtampa, slėgusi krūtinę visus tuos metus, pagaliau atslūgo.
7,5 kW galios pradinė turbina tapo mūsų atspirties tašku. Mes išmokome valdyti garo plėtimąsi daugybėje etapų, suvaldydami chaotišką energiją. Kiekvienas horizontaliai skeltas korpusas leido mums matyti, kas vyksta viduje. Mes nebebuvo spėliojantys eksperimentuotojai. Mes tapome inžinieriais, kurie tiksliai žinojo, kiek jėgos atlaikys kiekvienas varžtas.
Medžiagų nuovargis visada liko mūsų šešėlyje. Mes sekėme kiekvieną temperatūros pokytį, kiekvieną plėtimosi milimetrą. Tai buvo nuolatinis balansas tarp teorijos ir realybės. Mes dokumentavome viską – nuo sraigtų geometrijos iki garo sklidimo greičio. Mūsų užrašai tapo šios technologijos stuburu.
Mes perdavėme visą darbo metodiką, detalius balansavimo skaičiavimus ir galutines sraigtų konfigūracijas Britų Admiraliteto inžinierių korpusui. Tai buvo ne tik brėžiniai, o perduota atsakomybė už ateities laivyną. Mes uždarėme savo laboratorijos duris, palikdami ant stalo švarius, patikrintus modelius. Jų darbas prasidėjo ten, kur mes baigėme savo bandymus.
Plienas, iš kurio buvo pagamintas 31,62 metro ilgio korpusas, vis dar saugo šilumos pėdsakus. Mes palikome jiems mašiną, kuri nebebuvo mįslė, o įrankis. Ryšys tarp garo slėgio ir judesio tapo nuspėjamas ir stabilus. Mes atlikome savo darbą iki galo.
Kiek laiko šie metaliniai sraigtai išlaikys savo formą prieš vandenį, kuris visada laukia savo progos sugrįžti į kavitacijos chaosą?