Jūros dugno druska ilgus amžius virškino bronzinį skaičiuotuvą, kol dabartiniai duomenų centrai prikėlė jį skaitmeninėms simuliacijoms. Jaunesnioji karta neturi jokio supratimo apie gyvenimą be šio tipo mikroreguliuojamų matavimų, o tie, kurie dar atsimena rankinį skaičiavimą popieriuje, tyliai stebi, kaip senovinė mechanika susilieja su dabartinėmis technologijomis. Šis 34 cm x 18 cm x 9 cm dydžio analoginis mechanizmas, sutalpintas medinio korpuso rėme, buvo sukurtas hellenistinės Graikijos meistrų, siekusių materializuoti dangaus ciklų logiką į apčiuopiamą, rankomis sukamą formą.
Vidinis artefakto pasaulis sudarytas iš mažiausiai 30 iki 40 tarpusavyje susikertančių krumpliaračių, kurių lakštai išpjauti iš patvaresnio bronzos lydinio. Didžiausias krumpliaratis pasiekia 13 cm skersmenį, o jo trikampio formos dantys demonstruoja išskirtinį tikslumą, kurio gamybos būdai iki šiol bandoma atkurti eksperimentinės rekonstrukcijos laboratorijose. Šios konstrukcijos šerdis remiasi pirminiais skaičiais, o vartotojo sąsaja integruoja rankinę ašį su priekiniame skyde esančiomis koncentrinėmis Saulės ir zodiako skalėmis bei galinėje dalyje įsitaisiusiomis spiralinėmis metoninio ir saroso ciklų ciferblatų linijomis.
Stebėjimų metu aiškėja, kad Mėnulio orbitinis greitis buvo imituojamas per sudėtingą krumpliaračių poslinkį, kurio ekscentricitetas siekia 1.1 mm. Šis nedidelis geometrinis nukrypimas leidžia pavaros krumpliaračiui per slystančią jungtį valdyti kintamą sekėjo greitį, atkartojant natūralų Mėnulio greitėjimą ir lėtėjimą tarp perigėjaus bei apogėjaus. Skaičiavimų paklaida saroso cikle siekia vos 0.01 dienas per 18 metų ciklą, o metoninis santykis matematiškai tiksliai suderina 235 sinodinius mėnesius su 19 solarinių metų be pastebimo nukrypimo.
Aplinkos poveikis pakeitė pirminę artefakto būklę, sukaustydama komponentus mineralinėmis nuosėdomis ir sukurdama klaidingus mechaninius suvaržymus, kuriuos tyrėjai vadina korozijos ir kompleksiškumo paradoksu. Rentgeno tomografija ir modernus 3D modeliavimas padeda atskirti originalią matematiką nuo suakmenėjusių jungčių, tačiau inžinieriai vis dar susiduria su rekursine kilpa bandydami suprasti, ar sistemos strigimas kyla iš neteisingo teorinio modelio, ar iš pačių fragmentų deformacijos.
Technologinė evoliucija sustojo ne dėl aplaidumo ar staiga išsekusio finansavimo, o dėl specializuotų dirbtuvių tradicijos nutrūkimo, palikusio tūkstantmečio spragą analoginių skaičiuotuvų istorijoje. Dabartiniai tyrimai, naudojantys pažangius algoritmus trūkstamai krumpliaračių geometrijai atkurti, lems tai, kad bus galima tiksliai pamatuoti šio istorinio artefakto gamybos ribas. Paskutiniai rentgeno tomografijos duomenys rodo, kad elementų tarpusavio sąveikos tolerancija dabartinėse simuliacijose pasieks 0.005 mm ribą, už kurios atsivers grynas medžiagos takumas ir tolimesnis nežinomas teorinis modelis.