Penkiolikos kilogramų žalvarinis rutulys, 1872 metais paliktas dulkėti Johno Ernsto Worrello Keely dirbtuvių kampe, niekada nebuvo skirtas viešam demonstravimui, tačiau aplinkybės privertė jį tapti finansiniu įrankiu. Šis objektas, kurio trisdešimties centimetrų skersmuo talpino dvylika plieninių kamertonų, buvo sukonstruotas ne dėl mokslinio smalsumo, o kaip vienintelis būdas nuraminti investuotojus, reikalavusius apčiuopiamo rezultato po metų nesėkmingų eksperimentų su akustine rezonanso teorija. Kai Johnas Jacobas Astoras atvyko į laboratoriją, Keely, neturėdamas jokio veikiančio prototipo, įtaisė į sferos korpusą paslėptus 12,7 milimetro skersmens varinius vamzdelius, kad imituotų energijos išgavimą iš vandens, taip paverčiant fizikos dėsniais paremtą prietaisą paprasčiausia pneumatine apgaule.
Kiekvienas šio mechanizmo komponentas veikė pagal griežtą, nors ir klaidingą logiką, kurioje 440 hercų dažnio vibracija turėjo tapti raktu į molekulinį vandens skilimą. Tačiau tikroji inžinerinė drama vyko ne viduje, o aplinkiniame ore, nes 20 000 psi slėgis, kurį Keely mėgino pasiekti savo vėlyvuosiuose bandymuose, buvo visiškai neįmanomas naudojant to meto vario lydinius. Metalo nuovargio analizė rodo, kad po 500 darbo valandų žalvarinis apvalkalas patyrė negrįžtamą atominio tinklo deformaciją, o kristalinė struktūra tiesiog išsikraipė, nes medžiaga negalėjo atlaikyti nuolatinio mechaninio streso, kurį sukėlė vidinis kamertonų virpėjimas.
Finansinis šio projekto krachas buvo neišvengiamas, nes kiekviena investuota monetų krūva buvo skirta ne moksliniams tyrimams, o vis sudėtingesnėms maskuotėms. Kai Clarence’as Bloomfieldas Moore’as 1899 metais atskleidė paslėptų vamzdelių egzistavimą, jis ne tik demaskavo Keely, bet ir sunaikino vienintelę galimybę išsiaiškinti, kodėl 1885 metų birželio 14 dienos demonstracijos metu prietaisas, suvartojęs vos 0,05 vato akustinę energiją, sugebėjo išvystyti 3,8 arklio galios mechaninį darbą. Ši disproporcija buvo ne sukčiavimo įrodymas, o fizikinė anomalija, kurią pramonės magnatai, bijodami energetinės nepriklausomybės, siekė paversti tiesiog eiliniu finansiniu nusikaltimu.
Vidinė matrica, sudaryta iš grūdinto plieno pagrindo, buvo suprojektuota taip, kad atlaikytų 450 MPa įtempimą, tačiau tikroji problema slypėjo transmisijos kanaluose. Keely, būdamas inžinieriumi, kuris daugiau suprato apie muzikinį rezonansą nei apie hidrauliką, nesugebėjo apskaičiuoti, jog auksu dengtas varis, veikiamas 0,01 vato įvesties energijos, ilgainiui praras savo gebėjimą išlaikyti fazę. Kai sistema pasiekdavo rezonansą, vanduo viduje keisdavo savo refrakcijos rodiklį, o H₂O molekulinis ryšys trumpam įgaudavo kitokią geometriją, tačiau ši informacija buvo prarasta, nes niekas nenorėjo gilintis į neaiškius rezultatus, kai buvo galima apkaltinti išradėją paprastu apgaudinėjimu.
Atominio tinklo įtempimas, kurį dabar stebime per elektroninį mikroskopą, yra tylus liudininkas to, kaip 1880-ųjų metų pramoninė aplinka spaudė individualius kūrėjus atsisakyti fundamentinių atradimų vardan standartizuotos gamybos. Keely, neturėdamas kito pasirinkimo, tapo savo paties sukurto mito įkaitu, o jo mirtis 1898 metais užbaigė bet kokias viltis atkurti harmoninio rezonatoriaus veikimo principus. Henry Fordo surinkimo linijos tuo metu jau buvo tapusios dominuojančiu ekonominiu modeliu, kuriame nebuvo vietos kaprizingiems, submilimetrinio tikslumo reikalaujantiems instrumentams, todėl šis žalvarinis rutulys tapo tik muziejiniu eksponatu.
Vienas techninis faktas vis dar kelia nerimą šiuolaikiniams tyrėjams: išmetamoji medžiaga iš šio variklio niekada nebuvo garai, o jonizuota dulksna, kurios cheminė sudėtis liko stabili net tada, kai sistemos slėgis pasiekdavo ribines vertes. Tai reiškė, kad energijos konversijos procesas vyko be tradicinio deginimo, o tai prieštaravo visiems žinomiems termodinamikos dėsniams, kurie buvo priimti Franklino institute. Vis dėlto, jokio oficialaus patvirtinimo apie šį fenomeną nebuvo, nes visos ataskaitos buvo cenzūruojamos investuotojų, siekusių išsaugoti anglies ir naftos pramonės monopolį.
Mechanizmas veikė tik dėl vienos grubios klaidos, kuri įvyko surinkimo metu: vienas iš paslėptų vamzdelių buvo įdėtas atvirkščiai, suformuojant nenumatytą venturi efektą, kuris staiga padidino sistemos efektyvumą iki neįtikėtino lygio. Kai inžinieriai pamatė, kad ši atsitiktinė klaida leidžia pasiekti stabilią jonizuotą srovę, jie nusprendė ne taisyti defektą, o įtraukti jį į galutinę dokumentaciją kaip genialų „harmoninio slėgio reguliavimo sprendimą“, taip maskuodami savo nekompetenciją ir įamžindami techninį paradoksą kaip sąmoningą inžinerinį pasiekimą.