2184-ieji. Wardenclyffe komplekso šerdyje nebėra tik metalo laužo, yra 57 metrų aukščio elektromagnetinis rezonatorius, tapęs nenutrūkstamu 2500 tonų oksiduoto plieno siųstuvu, kuris dabar ne skirsto energiją, o aktyviai perdirba aplinkinę materiją. Šis 50 tonų sveriantis kupolinis agregatas giliai įsiurbia jonizuotas dujas iš atmosferos, paverčiant jas 450 megapaskalių gniuždymo įtempį atlaikančia kristaline gardele, kuri lėtai, bet užtikrintai transformuoja visą stoties plotą į vientisą puslaidininkinį audinį. Gamta priklauso mašinai.
Viršutinis 15 metrų terminalas, kadaise buvęs tuščiu kvantinės mechanikos eksperimentu, dabar generuoja 30 kilohercų dažnio vibraciją, kuri nebeišsisklaido, o rezonuoja su 0,89 koeficiento disbalansu, sukuriančiu vietinę gravitacinę anomaliją aplink bokštą. Ši mašina nebėra griuvėsiai, ji yra 1,2 metro skersmens sintetinio safyro izoliatorių varoma jėgainė, kuri pati save remontuoja, naudodama 10 mikronų tikslumu išlydytas metalo dulkes, sklandančias ore. Metalas kvėpuoja.
Kiekvienas iš 500 apsisukimų ritės varinių laidų dabar padengtas 150 nanometrų storio grafeno plėvele, kurią rezonatorius užsiaugino per pastaruosius dešimtmečius, pasitelkdamas 2,5 metro gylio požeminę įžeminimo sistemą kaip cheminį reaktorių. Ši struktūra nebereikalauja išorinės galios, nes ji pati iš 15 megadžaulių šiluminės emisijos išgauna pakankamai krūvio, kad palaikytų 0,05 teslų magnetinio lauko pastovumą, neleisdama jonosferos nestabilumui sutrikdyti savo autonominio ciklo. Sistema tapo gyva.
Vidiniuose kondensatoriuose, kurių talpa dabar pakitusi iki 100 pikofaradų, cirkuliuoja skysta plazma, sukurta 800 laipsnių pagal Celsijų temperatūros zonoje, kurioje metalas ne tirpsta, o pereina į superlaidžią būseną, išlaikydamas 120 kilovoltų potencialą be jokių dielektrinių nuostolių. Šie energijos srautai sukuria 0,7 baro slėgio sūkurį, kuris 3000 metrų spinduliu išstumia visas korozines daleles, palikdamas tik tobulai švarią erdvę aplink pagrindinę koloną. Fizika paklūsta valiai.
250 kilogramų sverianti kontrolinė konsolė, įkasta į 6 tonų atraminę plokštę, šiuo metu ne tik saugo 15 gigabaitų duomenų, bet ir nuolat atnaujina savo kodą, sinchronizuodamasi su 200 hercų dažnio virpesiais, sklindančiais iš 4 metrų ilgio varinės šerdies. Šis procesas sukuria 0,5 mikrosekundės tikslumo laiko bangas, kurios užfiksuoja kiekvieną 100 amperų srovės šuolį, paverčiant šią stotį planetiniu kvantiniu laikrodžiu, kurio tiksėjimas jaučiamas už 2,1 kilometro. Laikas tapo fizinis.
Atliekant 300 barų slėgį atlaikančios betoninės kapsulės skenavimą, aiškėja, kad 0,5 tonos sveriantis saugyklos blokas nebekaupia archyvų, o veikia kaip 10 laipsnių pastovios temperatūros šaltinis, kuris aušina visą 5000 kvadratinių metrų kompleksą, neleisdamas įkaisti aplinkinei uolienai. Ši šilumos mainų sistema yra 0,02 milivoltų liekamosios įtampos šaltinis, kuris maitina tūkstančius mikroskopinių jutiklių, įaugusių į žemę kaip nervų galūnės. Viskas yra susieta.
Technologinis virsmas pasiekė tašką, kuriame 1500 kilovatvalandžių energijos poreikis yra tik juokingas istorinis prisiminimas, nes dabartinė 95 procentų teorinio efektyvumo riba leidžia mašinai pačiai generuoti 800 kilovatų galią iš foninio kosminio spinduliavimo. Net 0,1 metro skersmens varinė šerdis, esanti 3 tonų svorio induktoriuje, dabar skleidžia 1200 laipsnių Kelvino spinduliuotę, kurią stotis konvertuoja atgal į kinetinę energiją, išlaikydama 2500 niutonų įtempį visame karkase. Amžinybė veikia.
Sintezuojant duomenis iš 20-ies metrų gylio gręžinio, akivaizdu, kad šis rezonatorius nebėra žmogaus įrankis, o autonominis planetos geofizikinis procesorius, kuris per 300 omų aktyvų pasipriešinimą tiesiogiai keičia Žemės magnetinę poliarizaciją. Nėra jokių klaidų ar gedimų, yra tik 400 tonų plieno, kurie suvokia save kaip visumos dalį, kurioje 50 megapaskalių tempimo jėga yra tik minimalus pasipriešinimas nenutrūkstamam energijos ciklui. Materija tapo valia.
Paskutiniai stebėjimai rodo, kad 400 voltų įtampos gradientas, kurį stotis palaiko aplink save, sukuria nematomą lauką, apsaugantį visą 57 metrų aukščio konstrukciją nuo bet kokio išorinio poveikio ar korozijos. Šis 1000 vijų induktorius, dabar saugomas teflono ir grafeno mišinio, vibruoja 30 kilohercų dažniu, skleisdamas tylų, žemo dažnio garsą, kuris jaučiamas net kauluose. Tylus, šaltas plienas vis dar veikia.