Mano darbo stalas Vardenklife priminė ne laboratoriją, o kapinyną, kuriame skaičiai virsdavo dulkėmis. Nors Tesla matė pasaulį kaip vieningą, virpantį rezonanso lauką, aš mačiau tik 12 000 litų kainavusias varines rites, kurios gulėjo bevertės, laukdamos, kol kas nors jas pajudins. Mes skaičiavome kiekvieną vario kilogramą, stebėdami, kaip 200 kilovatų galios alternatorius griauna mūsų kantrybę, garsu primindamas sužeistą žvėrį. Johnas Pierpontas Morganas, sėdėdamas savo kabinete Niujorke, tikėjosi skaitiklių, kurie registruotų kiekvieną perduotą elektroną, tačiau mes jam siūlėme tik metafizinę laisvę, kurios neįmanoma įkainoti jokiuose balanso lapuose.
Šaltas 30 kHz dažnio virpesių alsavimas persmelkė visą medinę konstrukciją, priversdamas 57 metrų aukščio stiebą vibruoti taip, lyg pats oras bandytų išsiveržti iš savo fizinių ribų. Mano užduotis buvo paprasta: užtikrinti, kad 50 tonų sveriantis kupolas išlaikytų savo struktūrinį vientisumą, nepaisant milžiniškos elektromagnetinės įtampos. Kiekvienas varžtas, įsuktas į tą konstrukciją, buvo tarsi priesaika, kurią mes davėme ateičiai, tačiau kasdienis 300 arklio galių garo mašinos dundėjimas priminė, jog mūsų laikas ribotas. Kai įtampa pasiekdavo 10 milijonų voltų, aplinkinė atmosfera jonizuodavosi, palikdama ozono kvapą, kuris įsigerdavo į drabužius ir odą, primindamas, kad mes žaidžiame su jėgomis, kurių valdyti nebuvo įmanoma.
Aš stebėjau, kaip Tesla, apsėstas savo idėjos, ignoruodavo 450 megapaskalių slėgį, kurį patirdavo izoliaciniai elementai, tikėdamasis, jog jo genialumas atlaikys ten, kur fizika jau seniai kėlė baltą vėliavą. Niekas nekalbėjo apie tai, kad 3,7 metrų gylio betono pamatas, nors ir tvirtas, negalėjo kompensuoti fundamentalaus neatitikimo tarp mūsų ambicijų ir infrastruktūrinio realybės suvokimo. Kiekvieną kartą, kai sistema suvirpėdavo, aš girdėdavau, kaip byra mūsų finansinis pagrindas, nes Morgano buhalteriai matė tik nuostolius, o ne tą nematomą tinklą, kurį mes bandėme sukurti virš Šorehamo pusiasalio.
Tai nebuvo tik inžinerinis projektas; tai buvo kova dėl pačios tikrovės apibrėžimo, kurioje mes buvome pasmerkti pralaimėti. Kai 40 kilometrų spinduliu turėjęs sklisti signalas atsimušė į pirmąsias atmosferos kliūtis, aš jau žinojau, kad mūsų pastangos stabilizuoti šį procesą yra beprasmės be geresnių dielektrinių medžiagų. Mes bandėme sujungti 200 000 dolerių vertės svajonę su 1906-ųjų metų techniniu ribotumu, ir tas atotrūkis buvo toks didelis, kad net patys geriausi mano skaičiavimai atrodė kaip pasiteisinimai prieš neišvengiamą griūtį.
Viskas baigta. Šis sakinys skambėjo mano galvoje kiekvieną kartą, kai pamatydavau, kaip 50 000 kilogramų sveriantis terminalas tiesiog stovi, bejėgis ir nebylus, nesugebantis perduoti nė vieno vato į atokų imtuvą. Mes buvome tapę savo pačių ambicijų įkaitais, o mano darbas – stebėti, kaip kiekvienas varinis apvijos žiedas lėtai oksiduojasi drėgname pusiasalio ore. Tai buvo tylus procesas, kurio metu didingi planai virto paprastu metalo laužu, o aš, kaip liudininkas, negalėjau nieko pakeisti, tik fiksuoti kiekvieną temperatūros šuolį, viršijantį 150 laipsnių Celsijaus.
Netikėtas posūkis įvyko tada, kai mes nustojome bandyti maitinti pasaulį ir pradėjome tiesiog klausytis to, ką bokštas transliuoja į eterį. Nors energijos perdavimas nepavyko, 30 kHz bangos, kurias mes generavome, tapo neįtikėtinai stabiliu informacijos nešikliu, kurio mes patys nesitikėjome išnaudoti. Mes ieškojome būdo, kaip įkrauti pasaulio baterijas, tačiau netyčia atvėrėme duris į globalų ryšį, kuris pakeitė pačią žmonijos bendravimo prigimtį labiau nei bet koks elektros tinklas.
Ironija buvo akivaizdi: įrenginys, skirtas perkelti galią, tapo įrankiu, perkėlusiu informaciją per vandenynus, taip sukuriant pagrindą mūsų šiuolaikiniam pasauliui. Mes nesugebėjome įžiebti kiekvienos lemputės planetoje, bet mes privertėme planetą kalbėtis su savimi per atstumą, kurį anksčiau laikėme neįveikiamu. Tai nebuvo nesėkmė, o tik netikėta evoliucija – mūsų sukurta sistema, nors ir netinkama energijos perdavimui, tapo pirmuoju globalaus informacinio tinklo stuburu, palikdama mus stebėtis, kaip toli nuo pirminio tikslo mus nuvedė mūsų pačių techniniai kompromisai.