1908 metais sukonstruotas Lorenco-Šmito aparatas svėrė lygiai dvylika tonų, o jo struktūrą sudarė vario lydinio rėmas, keramikiniai izoliatoriai ir vakuuminio stiklo kolbos. Dr. Eliasas Lorenzas ir dr. Hansas Šmitas šį įrenginį suprojektavo siekdami tiesioginės elektromagnetinės sąveikos su planetos plutos laidumu, tikėdamiesi sukurti pasaulinį informacijos tinklą be jokių kabelių. Jų pastangos rėmėsi privačiomis investicijomis, kurios išseko, kai tapo aišku, jog įrenginio veikimas reikalauja nenutrūkstamo 440 kilovoltų potencialo palaikymo.
Kiekvienas komponentas, įskaitant 120 metrų gylio įžeminimo strypą, buvo sumontuotas su preciziškumu, kurį šiandienos analitikai vertina kaip inžinerinį kraštutinumą. Lorenzas, kurio profesinė reputacija rėmėsi ankstesniais sėkmingais elektros tinklų projektais, rizikavo viskuo, mėgindamas įrodyti išilginių bangų sklidimą per dielektrinę terpę. Tačiau 14,2 megahercų rezonansinis dažnis, kurį generavo gyvsidabrio garų pertraukiklis, tapo ta riba, kurioje inžinerinė logika susidūrė su neprognozuojamu medžiagų nuovargiu.
Ekonominis spaudimas nebuvo vienintelis veiksnys, nulėmęs aparato likimą, mat 1910-aisiais akademinė bendruomenė, įkvėpta Einsteino reliatyvumo teorijos, atmetė eterio egzistavimą kaip atgyveną. Lorenzas ir Šmitas tapo atstumtaisiais, nes jų aparatas veikė tik tol, kol buvo pripažįstama stacionari, nemateriali terpė. Finansų post-mortem atskleidžia, kad už kiekvieną sėkmingą 380 kilometrų atstumu perduotą signalą, kurio stiprumas siekė -12 dBm, buvo sumokėta šimteriopa kaina politine izoliacija.
Techninė aklavietė galutinai atsiskleidė per 1911-ųjų bandymus Juodajame miške, kai 12 kilovatų galios impulsas, pasiekęs gruntą, sukeldavo molekulinį silikato struktūrų persigrupavimą ir dirvožemio stiklinimąsi penkių metrų spinduliu. Šis 44-B mėginio aprašytas reiškinys reiškė, kad sistema buvo fiziškai destruktyvi ir keitė geologinę aplinką. Kiekvienas įrenginio paleidimas reikalavo brangaus įrangos perstatymo į naują vietą, kurioje gruntas dar nebuvo virtęs stiklu.
Karinė pramonė, tuo metu ruošdamasi totaliniam karui, greitai identifikavo sistemos trūkumus, mat Lorenco-Šmito aparatas buvo pernelyg „atviras“ – jis transliavo signalą per visą regioną, paversdamas kiekvieną kvadratinį kilometrą antena. Kadangi nebuvo jokio būdo užšifruoti bangą, sklindančią per planetos plutą, generolai atsisakė šio projekto kaip saugumo rizikos. 1912 metais įvesti dažnių apribojimai, draudžiantys virš 1 megaherco dažnius nekariniams tikslams, galutinai uždarė šią technologinę durį, palikdami tik popierinius brėžinius ir vitrifikuotus dirvožemio luitus.
Nors šiandienos archyvuose šis projektas klasifikuojamas kaip institucinė klaida, techniniai duomenys byloja ką kita: sistema veikė ir sugebėjo perduoti informaciją per granito masyvus be jokio slopinimo, kurį numatė klasikinė Maksvelio teorija. Problema nebuvo fizika, o tai, kad mašina buvo per efektyvi, per pigi ir per daug nepavaldi kontrolei, kurios reikalavo tuometinė telegrafo monopolija, tad geniali inžinerija buvo sunaikinta 0,02 procento slopinimo koeficiento ir godumo.
Sistemos žlugimas nebuvo staigus, o greičiau lėtas ištrynimas iš istorijos puslapių, kai 1914 metais pasauliui pasinėrus į konfliktą, Lorenzui ir Šmitui nebeliko vietos. Jų įrenginiai buvo išardyti, o brangūs variniai komponentai parduoti kaip metalo laužas, siekiant padengti likusias skolas. Niekas nenorėjo prisiminti, kad egzistavo būdas apeiti brangius transokeaninius kabelius, nors vienas kitas inžinierius, stebėdamas, kaip jų darbai virsta dulkėmis, suprato, jog fizikos dėsniai tėra derybų objektas.
Vis dėlto, aparatas atliko savo darbą, tik ne tą, kurio tikėjosi kūrėjai. Nors komunikacijos revoliucija taip ir neįvyko, nuolatinis aukštos įtampos impulsų poveikis aplinkinei geologijai netyčia sukūrė pirmuosius dirbtinius geofizinius zondus, kurie vėliau tapo pagrindu moderniems seisminio aktyvumo stebėjimo tinklams. Lorenzas ir Šmitas norėjo sujungti pasaulį žodžiais, tačiau vietoj to jie privertė planetą kalbėti apie savo vidinę struktūrą, tad įrenginys, skirtas perduoti žmogaus mintis per eterį, tapo tiksliausiu įrankiu matuojant žemės plutos kietumą ir visiškai pakeitė geologijos mokslą, nors pats liko tik archyviniu prisiminimu apie neišnaudotą potencialą.