1889-aisiais laboratorijos prietemoje Ludwigas Mondas ir Carlas von Langeris stebėjo, kaip jų kūrinys – elektrocheminė dujų celė – tyliai generavo elektros srovę, naudodamas 0,005 milimetro storio platinos lapeliais dengtą prietaisą, kurio širdyje veikė gipso ir sieros rūgšties matrica. Šis nedidelės medinės dėžutės matmenis primenantis aparatas atsisakė triukšmingo Carnot ciklo diktato, nes, užuot pasikliovęs garo mašinų dundesiu ir anglies dulkėmis, vykdė vandenilio oksidaciją, tiesiogiai verčiančią cheminę energiją į elektrą. Tai nebuvo monstras, o preciziškas inžinerijos triumfas, kurio teorinis potencialas siekė 1,23 volto, o stebimas darbo krūvis svyravo nuo 0,73 iki 0,97 volto.
Nors inžinierius Carlas von Langeris, kurio mąstymas gerokai lenkė amžininkų finansines ambicijas, tikėjosi revoliucijos, 1889-ųjų rinka diktavo kitokias taisykles, mat pramonės magnatai tuo metu investavo milijonus į centralizuotus anglies deginimo tinklus. Kiekvienas sukonstruotas elementas kainavo dešimteriopai daugiau nei paprastas garo katilas, todėl finansinis atotrūkis tapo per didelis, kad akcininkai galėtų ignoruoti akivaizdžius nuostolius, o inžinieriaus pasirinkimas naudoti platiną, nors ir techniškai pagrįstas dėl katalizinių savybių, virto ekonominiu nuosprendžiu, kurį lengva ranka pasirašė investuotojai, nenorėję finansuoti brangaus tauriojo metalo įsigijimo.
Problema slypėjo ne fizikos dėsniuose, o kuro priemaišose, kadangi anglies dujos, kurios tuo metu buvo prieinamiausias energijos šaltinis, turėjo anglies monoksido, veikusio kaip negailestingas nuodas platinos katalizatoriui. Molekulės per d-orbitalių atgalinį ryšį blokuodavo vandenilio adsorbcijos vietas, todėl celės efektyvumas krito kartu su pramonės pasitikėjimu, o kiekvienas 2,5–3,0 amperų kvadratinei pėdai srovės tankio rodiklis reikalavo vis grynesnio vandenilio, kurio gamyba 1889 metais buvo neproporcingai brangi, tapdama pirmuoju techniniu „akluoju tašku“, kurį pramonė išnaudojo kaip pretekstą visam projektui nurašyti.
Sisteminė entropija veikė greičiau nei bet kokia inžinerinė klaida, nes centralizuotas energetikos modelis, paremtas perdavimo linijomis ir metrų skaitikliais, negalėjo pakęsti technologijos, galinčios suteikti nepriklausomą energiją kiekvienam vartotojui. Mondas ir Langeris siūlė modulinę ateitį, tačiau 1890-ųjų ekonomika reikalavo masto ekonomijos, todėl investicijos į garo dinamų tinklus buvo per didelės, kad kas nors leistų decentralizuotam prietaisui sugriauti nusistovėjusį pelno modelį, o technologinis pranašumas – 50–75 procentų efektyvumas – tapo nereikšmingas prieš biurokratinį inercijos svorį.
Vidinis pasipriešinimas buvo užkoduotas pačiame dizaine, mat švino tinkleliai, pasirinkti kaip srovės surinkėjai dėl atsparumo rūgščiai, sukūrė didžiulį vidinį pasipriešinimą, kurį inžinieriai bandė kompensuoti didindami elektrodų plotą, tačiau kiekvienas papildomas kvadratinis centimetras didino kainą, o ne galią. Kai Gibbs laisvoji energija, siekianti -237,13 kJ/mol, susidūrė su Tafelio lygties apribojimais, tapo aišku, kad be radikalaus medžiagų mokslo proveržio celė liks tik laboratoriniu eksponatu, o tyrimams skirti pinigai buvo nukreipti į vidaus degimo variklio tobulinimą, nes jis buvo suderinamas su jau egzistuojančia naftos infrastruktūra.
Šiandienos inžinerijos laboratorijose vis dar jaučiamas tas pats įtampų disbalansas, nes, nors Mondas ir Langeris seniai pasitraukę iš arenos, jų sukurta konfigūracija paliko pėdsaką, kurio neįmanoma ištrinti. Senojoje gamyklos salėje, kurioje kadaise stovėjo prototipai, grindų danga yra išsikraipiusi nuo neadekvačių apkrovų bandymų – tai nėra atsitiktinis defektas, o struktūrinė deformacija, atsiradusi dėl ilgalaikio elektrocheminio poveikio, veikusio kaip lėtas, nematomas gręžtuvas, palikęs šešėlį metale.
Betono pamatuose, kur kažkada buvo tvirtinami sunkūs platinos ir švino moduliai, išliko mikroskopinis virpesys, kurį galima aptikti tik itin jautriais seisminiais jutikliais, liudijantis ne apie vaiduoklius, o apie likutinę energiją, įstrigusią molekulinėje matricoje. Kiekvieną kartą, kai šalia pravažiuoja sunkus transportas, pamatas rezonuoja 50 hercų dažniu, tarsi bandydamas atkartoti tą pačią elektrocheminę srovę, kurią Mondas ir Langeris bandė suvaldyti prieš šimtmetį, nes judėjimas niekur nedingo, jis tiesiog pakeitė formą, įsirėždamas į pastato struktūrą kaip neatšaukiamas fizikos įrodymas.