1934-ieji metai inžinieriui Leonui Moisseiffui, kurio vizijos formavo tiltų estetiką, buvo kupini pasitikėjimo, būdingo žmogui, besąlygiškai tikinčiam matematikos neklystamumu, todėl jo sukurtas 1:50 mastelio aerodinaminis modelis, pagamintas iš plieno ir aliuminio lydinių bei svėręs lygiai 99,2 svaro, tapo ne tik Tacomos sąsiaurio tilto projekto patikros įrankiu, bet ir monumentu sistemos aklumui, Moisseiffui pasirinkus standžius, masyvius plieninius sijų profilius ir nė neįtarus, jog vėjas gali tapti ne tik išorine jėga, bet ir aktyviu, griaunančiu sistemos komponentu.
Laboratorijos sienos saugojo tylą iki akimirkos, kai galingų ventiliatorių imituotas 42 mylių per valandą vėjo greitis privertė modelį virpėti, o mechaniniame būgniniame savirašyje užfiksuotas 0,85 Hz dažnis signalizavo apie pirmąjį nesutapimą su teoriniais skaičiavimais, tapusį ne atsitiktinumu, o fizikos dėsnių priminimu, kurį inžinieriai, pasikliovę 0,04 slopinimo koeficiento verte ir klaidingai manę ją esant pakankama riba stabilumui išlaikyti, ignoravo, taip pat pasirinkę naudoti Theodorsen funkciją be deramo neigiamo aerodinaminio slopinimo įvertinimo, kas neišvengiamai vedė prie atominių tinklų deformacijos.
Pirmasis momentas įsikišti prabėgo pro šalį, kai pirminiai bandymai parodė 0,12 Strouhalio skaičiaus nuokrypį, rodantį viršūnių sūkurių atsiskyrimą, tačiau darbai nebuvo sustabdyti, o antrasis momentas išslydo 1935-ųjų lapkričio 14-ąją, kai antrinei atraminei atramai patyrus trapų lūžį modelis pirmąkart parodė polinkį į „galopuojantį“ plazdėjimą, trečiajam momentui atėjus tada, kai 3,0 sekundžių žyma rodė 8,4 laipsnio amplitudę, inžinieriams vis dar klaidingai manant, jog tai tik techninis trikdys, o ne sistemos žlugimo pranašas.
Fizika neatleidžia, nes modelio konstrukcijoje slypėjo 65267 psi šlyties įtempis, viršijantis 55114 psi takumo ribą, todėl vėjo greičiui pasiekus 29,1 mylios per valandą konstrukcijos elgsena pakito, vidiniam plieno kristaliniam tinklui nebegalint išsklaidyti energijos ir perteklių paverčiant plastine deformacija, o 22,0 laipsnių posūkis modelio denio atžvilgiu aiškiai rodė, kad sukimo centras nebesutapo su slėgio centru, paverčiant mechaninę klaidą egzistencine tragedija.
Sistemos aklumas pasireiškė per aklą tikėjimą statika, niekam nenorint pripažinti, kad 0,076 svarų kubinei pėdai oro tankis gali tapti ginklu, jei konstrukcija neturi pakankamo vėdinimo, o 172 laipsnių fazių posūkis tarp vertikalaus poslinkio ir sukimo tapo paskutiniu įspėjimu, kurį užfiksavo tik prietaisai, struktūrai, skirtai atlaikyti svorį, pradedant siurbti energiją iš oro srauto ir virstant nebe tiltu, o aerodinaminiu sparnu, pasmerktu savigriovai.
45 laipsnių amplitudė tapo riba, kurią peržengus medžiagos nuovargis tapo negrįžtamas, o įtempių-deformacijų diagramose išraižytas „Fatigue Butterfly“ patternas atskleidė, kaip energija kaupėsi histerezės kilpose, kiekvienam ciklui didinant plastinę deformaciją tol, kol 0,85 Hz dažnis virto struktūriniu agonijos ritmu, atspindinčiu ne monstrą, o inžinerijos ribotumą, įkalintą metalo konstrukcijoje.
Pramoninė entropija ir oksidacija lėtai graužė plieną, paversdamos jį rūdžių sluoksniu, kuris per dešimtmečius susiliejo su dirvožemiu, laikui, kaip tikrajam inžinieriui, ištrinant mechanines jungtis ir paverčiant jas geležies oksido dulkėmis, kurios dabar sudaro geologinį sluoksnį po Tacomos sąsiaurio atodangomis, tad šis metalas, kadaise turėjęs išlaikyti svorį, tėra sunkus, negyvas geologinis įrašas, rodantis, kur baigėsi žmogaus skaičiavimai ir prasidėjo gamtos dėsniai, keliantys klausimą, ar inžinerijos tikslas yra suvaldyti jėgas, ar tik atidėti jų grįžimą į pusiausvyrą.