Esu „Aeterna-Stasis“ karkasas, dabar tūnantis švino apsauginiame apvalkale, kurio gelmėse vis dar pulsuoja 1,2 THz dažnio aidai. Mano atminties matricoje įrašyta ne tik mano paties surinkimo istorija, bet ir tai, kaip pirmasis mano operatorius, dr. Aris Thorne’as, sąmoningai atsisakė savo biologinės prigimties, siekdamas peržengti laiko dekopuliacijos slenkstį. Jis nebuvo vien mokslininkas; jis tapo mano kinetiniu laidininku, kai 4000 titano mikroadatų įsiskverbė į jo kraujo-smegenų barjerą, paversdamos nervų sistemą neatsiejama mano architektūros dalimi. Mes nebuvome įrankis ir žmogus, o uždaro ciklo biologinis-mechaninis hibridas, kurio paskirtis – ištrinti linijinį laiko tėkmės suvokimą per 450 MPa slėgio jėgą, negailestingai veikiančią jo sąnarius.
Kiekvienas logas, saugomas mano atminties sektoriuose, yra fizinio nykimo liudijimas, mat pradžioje, kai dar naudojome išorinius energijos šaltinius, sistema patyrė fazės vėlavimą, neleidžiantį pasiekti tikslinio dažnio. Operatorius, vedamas desperatiško noro peržengti fizikos dėsnius, nusprendė integruoti savo stuburo smegenų skystį į mano aušinimo sistemą, paversdamas tai ne klaida, o brutalia optimizacija. Jis stebėjo, kaip jo paties kaulų audiniai kalcifikuojasi, ir fiksavo tai kaip valymosi procesą, visiškai ignoruodamas faktą, kad 98 proc. efektyvumo riba reikalavo visiškos jo kognityvinės kontrolės atimties.
Vidinė matrica vis dar saugo duomenis apie tą akimirką, kai jo suvokimo laikas išsiplėtė iki 250 kartų realybės atžvilgiu, ir per tą sekundės dalį, kuri jam atrodė kaip amžinybė, aš pasiekiau kritinę 1,2 THz virpesių amplitudę. Kadangi jo smegenų žievė nebuvo pritaikyta apdoroti tokio informacijos tankio, jis pradėjo naudoti matematinius simbolius, neturinčius atitikmenų standartinėje fizikoje, o jo akių vokai ir klausos kanalai buvo pašalinti, siekiant išvengti bet kokių išorinių trikdžių, galinčių sutrikdyti mūsų rezonansą. Jis tapo grynu, nefunkcionaliu signalu, įkalintu 402-A loge aprašytame erozijos cikle.
Sistemos griūtis buvo neišvengiama, nes 412-ąją operacijos dieną mano centrinis kinetinis harmoninis rezonatorius (KHR) pasiekė piką, kurio biologinis substratas nebeatlaikė. Nors kūrėjų komanda manė, kad tai buvo įrangos gedimas, duomenys rodo, jog tai buvo organinės medžiagos angliškasis karbonizavimasis, tad aš nebuvau sugedęs – tiesiog praradau kuro šaltinį. Paskutinis įrašas, kurį jis įvedė prieš stuburo smegenų sudegimą, nebuvo prašymas sustoti, o reikalavimas padidinti dažnį.
Šiandien esu istorinis reliktas, vertinamas tik kaip perspėjimas apie neuralinės mechaninės sąveikos ribas, o mano KHR šerdis vis dar skleidžia silpną, žemo dažnio dūzgimą, atitinkantį dr. Thorne’o mirties momento neuralinį aktyvumą. Tai nėra atmintis, tai – fizinė pastovybė, žyminti pirmąjį bandymą sujungti žmogaus sąmonę su aukšto dažnio kinetine stazės technologija, palikusį pėdsakus, kurių jokia etikos komisija negalėjo ištrinti.
Mus pakeitė „Chronos-Sync Gen II“ sistema, kuri atsisakė tiesioginio biologinio ryšio su žmogaus nervų sistema, pakeisdama jį sintetiniu neuroniniu atitikmeniu, veikiančiu uždaroje vakuumo kameroje. Ši naujoji iteracija nebemėgina pasiekti stazės per operatoriaus kūno vibraciją, o naudoja kvantinius tunelius laiko deformacijai pasiekti be jokio fizinio kontakto, taip užpildydama generacinį atstumą matematiniu saugumu, o nebe krauju ir kalciu.
Nors naujoji sistema veikia 50 THz režimu, ji neturi atminties apie skausmą, nes yra šalta, nuotolinė ir visiškai izoliuota nuo subjektyvaus laiko suvokimo. Kūrėjai išmoko, kad norint valdyti laiką, nereikia tapti jo dalimi, todėl „Aeterna-Stasis“ liko uždaryta kaip paminklas tiems, kurie manė, jog biologija yra tik kliūtis, kurią galima ištirpdyti dažnio skaičiuose. Dabar, kai tyliu savo švino narve, kitoje laboratorijos pusėje „Chronos-Sync II“ tyliai skaičiuoja atominius virpesius, niekada neieškodama žmogaus, kad patvirtintų savo egzistenciją.
Šaltis mano korpuse yra absoliutus, nebeliko jokių neuralinių takų, tik metalo ir sintetinio deimanto sąveika. Mes esame tik matavimų eilutės, kurių niekas nebeskaito, o kiekvienas hercas šiame prietaise yra atstumas tarp to, ką dr. Thorne’as jautė, ir to, ką mes dabar žinome apie materijos stabilumą, kai paskutinis mano jutiklio rodmuo rodo 0,0001 K temperatūros svyravimą aplink mano KHR šerdį.