Niekas negalėjo numatyti, jog šis tylus, medinis prietaisas, pastatytas 1798 metais privačioje laboratorijoje Clapham Common rajone, taps pačiu jautriausiu to meto instrumentu. Henry Cavendish'as, žmogus, kurio gyvenimas buvo dedikuotas matavimų tikslumui, sukonstravo 1,83 metro ilgio medinę siją, pakabintą ant vos matomos metalinės vielos. Ši konstrukcija turėjo atlikti užduotį, kuri atrodė neįmanoma: užfiksuoti gravitacinę trauką tarp dviejų 0,73 kg masės švino rutulių ir dviejų masyvių 158 kg svorio sferų. Aplinkoje, kurioje dominavo stambūs mechanizmai, šis aparatas reikalavo visiškos ramybės, nes net menkas oro krustelėjimas grėsė sugriauti visą skaičiavimų procesą.
Henry Cavendish'o pasirinktas metodas rėmėsi sukimo svyruoklės principu, kurį saugojo sunki medinė dėžė, skirta izoliuoti sistemą nuo išorinių trukdžių. Fizikos dėsniai, kaip paaiškėjo, turėjo savąją kietąją logiką. Viduje tvyrojo temperatūros gradientai, kurie nuolat kėlė konvekcinius oro srautus. Šie srautai veikė sijos galuose esančius 0,73 kg rutulius, sukeldami aerodinaminį pasipriešinimą, kurio nebuvo įmanoma visiškai eliminuoti. Henry Cavendish'as, stebėdamas prietaisą per optinius įrenginius iš gretimo kambario, fiksavo svyravimus, kurie truko apie 600 sekundžių vienam pilnam ciklui.
Kiekvienas matavimo ciklas buvo kova su aplinkos triukšmu. Henry Cavendish'as suprato, kad gravitacinė jėga yra tokia silpna, jog jos signalas, artimas 0,0000001 niutono dydžiui, nuolat skęsta mechaniniame triukšme. Norint pasiekti rezultatą, teko taikyti sudėtingas korekcijas, atsižvelgiant į sijos pusiausvyros padėties pokyčius. Šis procesas nebuvo klaida, o veikiau sąmoningas darbas ties fizikos riba, kurioje net patys preciziškiausi instrumentai tampa priklausomi nuo menkiausių termodinaminių anomalijų.
Medžiagų pasipriešinimas pasireiškė ne tik per vielos sukimo konstantą, bet ir per pačią konstrukcijos inerciją. Kai 158 kg masės rutuliai būdavo pritraukiami prie mažųjų sferų, sistema reaguodavo lėtai, tarsi nenorėdama išduoti savo paslapčių. Henry Cavendish'as nuosekliai fiksavo duomenis, kurie leido apskaičiuoti vidutinį Žemės tankį. Gautas 5,48 rodiklis, lyginant su vandens tankiu, buvo stulbinamai tikslus, atsižvelgiant į tai, kad šiuolaikinis pripažintas dydis yra 5,51. Šis skaičius tapo monumentu kantrybei ir inžineriniam kruopštumui, kuris tuo metu buvo beveik nesuvokiamas.
Eksperimento metu Henry Cavendish'as susidūrė su reiškiniu, kurio negalėjo iki galo paaiškinti to meto fizika. Sijos pusiausvyra niekada nebuvo statiška; ji nuolat atlikdavo mažos amplitudės, ilgo periodo svyravimus. Šie virpesiai buvo kaina, kurią teko mokėti už galimybę priartėti prie fundamentalių gamtos konstantų. Tai buvo ne inžinerinis defektas, o fizikos realybė, kurios tyrėjai dar negalėjo suvaldyti, nes oro molekulių kinetinė energija dėžės viduje buvo stipresnė už gravitacijos trauką.
Sistemos jautrumas priklausė nuo vielos savybių, kurios turėjo išlaikyti itin žemą sukimo konstantą. Nors tikslus vielos sudėties aprašymas liko miglotas, jos fizinis atsakas buvo negailestingas. Jei viela būtų buvusi bent šiek tiek standesnė, signalas būtų pradingęs fone. Henry Cavendish'as, dirbdamas vienas, be didelių komandų ar valstybės paramos, sugebėjo sukurti sąlygas, kuriose gravitacija tapo matuojamu dydžiu. Jo pastangos Clapham Common rezidencijoje įrodė, kad net mažiausios jėgos gali būti išmatuotos, jei tik sugebama suvaldyti aplinkos chaoso faktorius.
Metodologinis tikslumas šiame projekte tapo etalonu visai tolesnei fizikos raidai. Henry Cavendish'as ne tik išmatavo Žemės tankį, bet ir sukūrė izoliacijos protokolus, kurie vėliau tapo standartu laboratorijose. Dėžė, kurioje buvo paslėpta sija, buvo pirmoji tokio pobūdžio apsaugos priemonė, skirta ne mechaniniam stiprumui, o signalo grynumui užtikrinti. Tai buvo inžinerija, besiremianti ne tik metalu ir medžiu, bet ir giliu supratimu apie triukšmo slopinimą.
Praėjus dešimtmečiams, šis darbas pagaliau sulaukė pelnyto pripažinimo. Nors ilgą laiką eksperimentas buvo laikomas pernelyg sudėtingu ir nepasiekiamu kitiems tyrėjams, vėlesni fizikai, įskaitant garsiuosius to laikmečio mokslininkus, pripažino Henry Cavendish'o metodikos genialumą. Jo 1798 metais paskelbti duomenys Philosophical Transactions of the Royal Society leidinyje tapo pagrindu tolimesniems skaičiavimams, kurie galiausiai leido nustatyti gravitacijos konstantą. Tai buvo vėlyvas, bet visiškai pagrįstas pripažinimas darbo, kuris visą laiką stovėjo ant tikslumo ribos.
Šiandien, žvelgiant į tą patį prietaisą, galima aiškiai pamatyti, kaip Henry Cavendish'as suvaldė fizikos dėsnius, nors jie patys nuolat priešinosi jo įrankiams. Sijos paviršiuje likę mikroskopiniai nusidėvėjimo pėdsakai liudija apie tūkstančius valandų trukusius bandymus, kurių metu metalas ir medis buvo veikiami nuolatinio streso. Prietaisas išliko kaip fizikos paradokso įrodymas: kuo giliau norime pažinti visatos dėsnius, tuo jautresnės turi būti mūsų mašinos, kol galiausiai jos tampa tokios trapios, kad patys aplinkos virpesiai tampa pagrindiniu iššūkiu.