Tektoninių plokščių judėjimas matuojamas milimetrais per metus, o Alfred Wegener hipotezė Vokietijos Geologijos Draugijoje kadaise sulaukė tik tylaus skepticizmo, nes trūko fizikinio pagrindo paaiškinti, kaip žemynai galėjo judėti per vandenyno dugną.
Astenosferos klampumas paverčia uolienas plastiškomis, o 100 km storio išorinė danga skyla į milžiniškas plokštes, palaikomas mantijos konvekcijos, maitinamos radioaktyviųjų izotopų skilimo.
Lėtose zonose poslinkis nesiekia 1 cm per metus, o greitųjų plėtimosi centray regionuose viršija 15 cm per metus, nors vidutinis judėjimo greitis svyruoja nuo 2 iki 10 cm per metus.
Antrojo pasaulinio karo povandeninės navigacijos sonarų tyrimai atvėrė 72000 km ilgio pasaulinę vidurio vandenyno kalnagūbrių sistemą, o Harry Hess vandenyno dugno plėtimosi teorija gavo patvirtinimą magnetometruose užfiksavus simetriškas magnetines juostas basaltinėje uolienoje.
Šiuolaikiniai International Association of Geodesy strateginiai planai integruoja litosferos deformacijų duomenis į globalius geodinaminius modelius, o GNSS palydoviniai matavimai fiksuoja krašto stūmimą bei plokštės traukimą subdukcijos zonose.
Giliojoje mantijoje urano, torio ir kalio izotopai generuoja šilumą, o gigapaskalių slėgiai keičia mineralų kristalines struktūras, palikdami seismografinius pėdsakus branduolio ir mantijos sandūroje.
Branduolio bei mantijos sandūroje tebesisuka senas, mechaninis analoginis registratorius, kurio paskirties niekas nebeprisimena, o šis triukšmingas, elektromagnetiniais trukdžiais dvelkiantis įrenginys yra mechaniškai sujungtas su pagrindiniu seisminiu procesoriumi.
Nors jo duomenys seniai dubliuojami skaitmeniniais sensoriais, bandymas jį atjungti akimirksniu destabilizuoja visą realaus laiko subdukcijos zonavimo matricą, todėl institucinė sistema pasiriko tiesiog toleruoti šį neefektyvų reliktą, nes civilizacija vis dar remiasi mechanizmais, kurių pirminių brėžinių jau niekas neberanda archyvuose.