Antarktidos ledo dykumoje, 1958-ųjų pavasarį, inžinierius iš JAV flotilės pajėgų, vardu Haroldas Sverdrupas, stebėjo, kaip 12 metrų aukščio aliuminio lydinio antena lėtai deformuojasi veikiama neįtikėtino šalčio. Šis stiebas nebuvo skirtas paprastam radijo ryšiui, o sudarė pagrindinę dalį eksperimentinės sistemos, turėjusios tirti jonosferos sklaidos fenomenus, naudojant 450 kilovatų impulsinę galią. Sverdrupas, apsėstas idėjos peršokti virš horizonto kreivumo, reikalavo, kad antenos reflektoriai būtų orientuoti su 0,05 laipsnio tikslumu, nepaisant nuolatinių temperatūros svyravimų, kurie siekė minus 65 laipsnius Celsijaus.
Pagrindinė problema slypėjo metalo nuovargio koeficiente, kuris esant tokiam žemam slėgiui ir temperatūrai pradėjo elgtis nenuspėjamai. Aliuminio molekulinė gardelė, veikiama 1200 megahercų dažnio virpesių, patirdavo vidinius įtempius, sukeliančius mikroskopinius įtrūkimus. Sverdrupas, ignoruodamas laboratorijos specialistų įspėjimus apie medžiagos trapumą, liepė padidinti atraminių konstrukcijų standumą, naudodamas 15 milimetrų storio plieno sijų sutvirtinimus, kurie tik padidino visos sistemos svorį iki 4200 kilogramų.
Kiekvieną naktį, kai siųstuvas pasiekdavo 400 kilovatų ribą, aplink anteną susidarydavo stiprus elektrostatinis laukas, jonizuojantis aplinkinį orą ir sukuriantis melsvą švytėjimą. Šis reiškinys, techniškai įvardijamas kaip vainikinis išlydis, ne tik eikvojo brangią energiją, bet ir kaitino izoliatorius iki 80 laipsnių Celsijaus, nepaisant aplinkos speigo. Temperatūros gradientas tarp metalinio stiebo šerdies ir išorinio paviršiaus pasiekė 145 laipsnių skirtumą, sukeldamas nuolatinį metalo plėtimąsi ir traukimąsi, kuris girdėjosi kaip metalinis kaukimas per visą stoties teritoriją.
Sverdrupas manė, kad užteks pakeisti keraminius izoliatorius tefloniniais, tačiau polimeras, veikiamas intensyvios radiacijos, per 120 valandų prarasdavo savo dielektrines savybes ir tapdavo laidus. Kiekvienas toks gedimas priversdavo išjungti visą kompleksą, o atšalimo procesas trukdavo 6 valandas, per kurias metalas patirdavo 350 megapaskalių tempimo jėgą. Tai buvo užburtas ratas, kuriame inžinierius bandė įveikti fizikos dėsnius, visą savo karjerą sutelkęs į vieną vienintelį komponentą – varinį bangolaidžio flanšą, kuris nuolat skildavo dėl vibracijos.
Paskutinis bandymas įvyko 1959 metų sausio 12 dieną, kai buvo nuspręsta padidinti galią iki maksimalios 450 kilovatų ribos. Antena atlaikė vos 4 minutes, kol pagrindinis jungiamasis flanšas, neatlaikęs 2500 niutonų šoninės jėgos, suplyšo į šipulius, o metalo atplaišos išdaužė stebėjimo posto langus. Sverdrupas, stebėdamas šį vaizdą, suprato, kad jo manija pasiekė aklavietę, o visa sukurta sistema tėra krūva neveikiančio metalo, kurio neįmanoma suremontuoti atšiauriomis sąlygomis.
Žmogiškoji kaina paaiškėjo 1959 metų vasario 5 dieną, kai JAV flotilės vadovybė oficialiai uždarė visą „Antarctic Ionospheric Research“ stoties skyrių. Dėl nepagrįstų išlaidų ir techninio fiasko buvo atleisti 28 mokslininkai bei technikai, kuriems buvo nurodyta nedelsiant palikti bazę ir persikelti į logistikos padalinius atogrąžų zonose. Sverdrupas, praradęs savo reputaciją, buvo perkeltas į administracinį darbą archyvuose, palikdamas Antarktidos lede tik 12 metrų aukščio aliuminio griaučius, kurių paviršiuje iki šiol matyti pėdsakai nuo 145 laipsnių temperatūros skirtumo sukeltų įtrūkimų.