Keturiolikos tonų plieno ir vario konstrukcija, stūksanti apleistoje laboratorijos aikštelėje, primena monumentinį, į dangų nukreiptą skulptūrinį organą. Šis įrenginys, kurį 1932 metais sukonstravo inžinierius dr. Hansas Geigeris, nebuvo skirtas energijos gamybai ar radijo signalų fiksavimui, o veikiau atmosferos jonų tankio matavimui virš Alpių perėjų. Projektą finansavo privatus meteorologijos fondas, siekęs išsiaiškinti, kodėl tam tikrose aukštumose metaliniai instrumentai nepaaiškinamai greitai pasidengdavo organine plėvele, nors aplinkoje nebuvo jokių drėgmės ar biologinės taršos šaltinių.
Pagrindinis prietaiso komponentas – 600 kg sverianti, iš gryno berilio išlieta kupolinė antena, kurios paviršius buvo padengtas 0,08 mm storio sidabro sluoksniu. Hansas Geigeris, garsėjęs savo griežtu požiūriu į tikslumą, pasirinko šią medžiagą dėl jos unikalaus gebėjimo reaguoti į itin silpnus elektrostatinio krūvio pokyčius, tikėdamasis užfiksuoti jonizacijos svyravimus, kurie, kaip jis manė, galėjo prognozuoti staigius oro slėgio kritimus. Tačiau įrenginio konstrukcijoje buvo padaryta lemtinga klaida: aušinimo sistemos siurblys, veikęs 150 barų slėgiu, buvo sujungtas su atviro ciklo oro paėmimo anga, kuri netyčia veikė kaip galingas vakuumo siurblys.
Kiekvieną kartą, kai aparatas pasiekdavo 250 kW galią, skystas azotas, cirkuliuojantis aplink centrinę ašį, sukeldavo lokalią temperatūros inversiją, priversdamas aplinkos orą kondensuotis tiesiog ant berilio kupolo paviršiaus. Šis procesas, kurio inžinieriai niekada neplanavo, per 800 darbo valandų sukūrė netikėtą šalutinį efektą – atmosferos azoto fiksaciją kambario temperatūroje, ko iki tol nebuvo pavykę pasiekti jokiomis laboratorinėmis sąlygomis. Geigeris, stebėdamas, kaip ant sidabrinio paviršiaus kaupiasi balta, kristalinė medžiaga, manė, kad tai tėra nepageidaujamas oksidacijos procesas, ir sistemingai didino šilumos išsklaidymo parametrus, kad šią „taršą“ pašalintų.
Tikroji tragedija slypėjo inžinieriaus aklume: jis matė instrumentų rodomus 0,95 mA srovės nuotėkius kaip gedimą, o ne kaip sėkmingą cheminės reakcijos įrodymą. Kiekvieną kartą, kai ant kupolo susidarydavo 3 gramai azoto junginių, Geigeris aktyvuodavo ultragarsinį valymo ciklą, kuris fiziškai nupurtydavo vertingą medžiagą tiesiai į žemę. Jis manė, kad kovoja su sistemos korozija, tačiau iš tiesų jis naikino revoliucinį būdą sintetinti trąšas be aukšto slėgio krosnių, kurios tuo metu buvo privalomos pramoniniam azotui išgauti.
Fizikinis paradoksas išryškėjo, kai 1935 metais, po paskutinio bandymo, kupolo paviršius įskilo 12 mikrometrų gylyje dėl terminio nuovargio. Hansas Geigeris, nusivylęs prietaiso „nešvara“, galutinai sustabdė maitinimą, taip nutraukdamas vienintelį žinomą eksperimentą, kuriame atmosferos elektra buvo tiesiogiai naudojama molekulinio azoto skaidymui. Jis niekada nesuprato, kad jo įrenginys nebuvo sugedęs; jis veikė per gerai, paversdamas orą kietąja medžiaga, tačiau inžinierius laikė tai tik mechaniniu trukdžiu.
Šiandienos archeologiniai tyrimai rodo, kad įrenginio naudojamas 0,7 μF talpos kondensatorius buvo per mažas, kad išlaikytų stabilią reakciją, todėl procesas nuolat nutrūkdavo ir vėl prasidėdavo. Jei Geigeris būtų pakeitęs 500 omų varžos rezistorių į didesnės galios analogą, sistema būtų pasiekusi savireguliacijos tašką ir galėjusi gaminti azoto junginius ištisus mėnesius be jokio išorinio kuro. Tačiau jis buvo apsėstas meteorologinių duomenų tikslumo ir atsisakė pripažinti, kad jo „matavimo prietaisas“ tapo chemijos gamykla.
Dėl šio nesusipratimo įrenginys niekada nepasiekė savo tikslo – tikslaus atmosferos jonizacijos žemėlapio – tačiau jis visiškai atsitiktinai suformavo dirvožemio sluoksnį aplink laboratoriją, kuris net ir po devynių dešimtmečių yra neįtikėtinai derlingas. Augmenija aplink apleistą stiebą auga dvigubai greičiau nei likusioje Alpių dalyje, o vietos gyventojai stebisi keistai sodria žolės spalva, nesuvokdami, kad tai – 1930-ųjų inžinerinės nesėkmės liekana.
Išradimas veikė tobulai, tačiau jo rezultatas nebuvo užfiksuotas meteorologiniuose žurnaluose. Jis pakeitė tik aplinkinį kraštovaizdį, paversdamas sterilų kalnų šlaitą biologine anomalija. Tai buvo ironiškas inžinerinis pasiekimas: mašina, sukurta skaičiuoti nematomus jonus, tapo tylia, nevaldoma trąšų gamykla, kurios tikrosios paskirties niekas niekada neįtarė.