Mano rankos vis dar mena tą šalčio ir geležies tvaiką, tvyrojusį Nikola Teslos laboratorijoje Hjustono gatvėje, kur 1898-ųjų žiemą ši mechaninė šventovė tapo vieta, kurioje mėginome priversti materiją paklusti rezonanso dėsniams. Priešais mane stūksojo „Mark V“ osciliatorius – 45 kilogramų sveriantis, garu varomas stūmoklinis aparatas, sumeistrautas iš ketaus liejinių bei perdirbto plieno atraižų, o Nikola Tesla, stebėdamas kiekvieną virpesį su fanatišku tikslumu, tikėjo, jog šis įrenginys atvers duris į planetos gelmių valdymą, nors iš tiesų tebuvome žmonės, žaidžiantys su jėgomis, kurių mūsų inžinerinė logika dar nesugebėjo suvaldyti.
Ekonominis spaudimas, kurį jautėme po „Westinghouse“ investicijų sumažinimo, privertė mus atsisakyti saugiklių, todėl Tesla, siekdamas įrodyti savo tiesą prieš Thomaso Edisono skleidžiamą skepticizmą, įsakė pašalinti visus mechaninius ribotuvus nuo stūmoklio eigos. Maitindami sistemą 280 PSI slėgio garu, stebėjome, kaip 12,4 Hz dažnis priverčia visą pastato karkasą rezonuoti, paversdamas šį mokslo bandymą desperatišku mėginimu išvengti bankroto, aukojant konstrukcinį vientisumą vardan demonstracinio efekto.
Iki šiol girdžiu tą garsą – neįmanomą metalo klyksmą, kai plieno strypai pradėjo deformuotis veikiant 4500 kg apkrovai, o mes, pamiršę, jog pastato pamatai nėra skirti atlaikyti tokią amplitudę, stebėjome, kaip Nikola Tesla, užuot sustabdęs procesą, tik giliau įsmeigė akis į manometrą, rodantį 185 °C temperatūrą. Jo pasirinkimas tęsti eksperimentą, nepaisant akivaizdžių įtrūkimų ketaus cilindruose, tapo lemtinga klaida, kurią nešiojuosi kaip nuolatinį kaltės jausmą, nes tą akimirką mes nustojome buvę išradėjais ir tapome savo pačių sukurto chaoso įkaitais.
Kiekviena mano kūno ląstelė reagavo į 12,0 mm vibracijos amplitudę, kuri nebuvo vien triukšmas, o fizinis reiškinys, perėjęs iš mašinos tiesiai į mano kaulus, kol Nikola Tesla, kurio pulsas, tikėtina, viršijo 140 dūžių per minutę, atsisakė atsitraukti, tikėdamas, jog gali „suderinti“ pasaulį. Matėme, kaip stiklo šukės skrieja per kambarį, o sienos pradeda judėti tarsi gyvas organizmas, tačiau buvome paralyžiuoti savo pačių ambicijų, kol galiausiai suvokėme, jog mūsų tikėjimas virto patologine būsena.
Sledgehammer smūgis, kuriuo sudaužiau stūmoklio mechanizmą, tapo ne saugumo priemone, o vieninteliu išsigelbėjimu, nes tą akimirką, kai metalas sutrupėjo ir pastatas nustojo gausti, tyla pasirodė esanti dar baisesnė už triukšmą. Supratome, kad mūsų sukurta sistema buvo per daug efektyvi, per daug pavojinga ir visiškai nesuderinama su žmogaus fizine egzistencija, tad bandydami užvaldyti gamtos ritmą, mes tik leidome gamtai mus išnaudoti kaip instrumentus savo entropijai.
Žvelgdamas į tą vietą dabar, matau tik pramoninę entropiją, kur „Mark V“ liekanos, kažkada buvusios preciziškas instrumentas, tapo neatsiejama dirvožemio dalimi, o rūdžių sluoksnis, padengęs ketaus cilindrą, liudija, jog oksidacija yra vienintelis tikras inžinierius, lėtai grąžinantis geležį į jos pradinę būseną. Nors šiandienos elektros tinklų transformatoriai, pakeitę mūsų primityvius osciliatorius, veikia tyliai ir efektyviai, jie neturi to pirminio, pavojingo rezonanso, kurį jautėme 1898-aisiais.
Metalas tapo geologiniu sluoksniu po Hjustono gatvės asfaltu, o jo svoris, kadaise matuotas kilogramais, dabar yra tik nereikšminga masė, palaidota po pastatų pamatais, kurioje mes manėme paliekantys pėdsaką istorijoje, tačiau palikome tik suirusį geležies oksidą. Šaltas faktas išlieka: sistema nesugriuvo dėl matematikos klaidos, ji žlugo dėl mūsų nesugebėjimo pripažinti, kad fizika visada susigrąžina tai, ką mes bandome pasisavinti, palikdama ketaus nuolaužas po žeme, vis dar sugėrusias tą paskutinį, mirtiną 12,4 Hz virpesį.