Po trečiojo sistemos audito tapo akivaizdu, kad „Mnemosyne-V“ buvo ne tik klaida, bet ir finansinis vakuumas, siurbęs išteklius per vieną vienintelį komponentą: 2,8 tonos sveriantį feromagnetinį rezonatoriaus žiedą, sukonstruotą iš specialaus neodimio-disprozio lydinio, kurio rinkos vertė viršijo visų kitų sistemos dalių sumą. Projektavimo komisija, siekdama sumažinti operacinius kaštus, atsisakė kriosferos apsaugos sluoksnių, tikėdamasi, kad 650 megapaskalių gniuždymo įtampa užtikrins struktūrinį stabilumą be papildomos terminės izoliacijos.
Taupymo režimas, kurį įvedė finansų kontrolės padalinys, privertė inžinerinę grupę naudoti pigesnius, pramoninės klasės polimerinius laidininkus vietoje numatytų aukso-grafeno jungčių, taip suformuojant 14,2 omų varžą signalo perdavimo magistralėse. Ši inžinerinė kompromiso zona tapo sistemos archyvo nekrologu, nes 850 voltų nuolatinė įtampa, reikalinga rezonatoriaus veikimui, pradėjo ardyti polimerų molekulinę grandinę, paversdama duomenų srauto vientisumą nenuspėjama elektrine triukšmo funkcija.
Kiekvienas „Mnemosyne-V“ darbo ciklas kainavo 120 tūkstančių vienetų, įskaitant energijos sąnaudas ir greitojo nusidėvėjimo kompensacijas, tačiau sistemos atliekami skaičiavimai niekada nepasiekė komercinės naudos slenksčio dėl nuolatinio „duomenų nutekėjimo“ į fizinę terpę. Inžinerijos skyrius bandė maskuoti šią problemą perrašydamas korekcijos algoritmus, tačiau kaskadinis efektas – kai viena klaidinga bitų seka sukeldavo 350 mikrosekundžių vėlavimą – tik didino sistemos egzistavimo kaštus.
Kai rezonatoriaus žiedo temperatūra pasiekė 415 Kelvino laipsnių, matricoje atsirado nuolatiniai „įrašyti“ defektai, kurie nebebuvo programinė klaida, o struktūrinė lydinio deformacija. Kiekvienas bandymas ištrinti duomenis reikalavo 12,5 megavatų impulsinės galios, kurią tiekė išorinis generatorius, o išlaidos šiam procesui per šešis mėnesius pasiekė sumą, prilygstančią nedidelio tyrimų centro metiniam biudžetui.
Valdybos ataskaitose buvo sistemingai ignoruojamas faktas, kad „Mnemosyne-V“ nebesaugojo informacijos, o kaupė ją kaip fizinę masę, didindama feromagnetinio žiedo svorį per „informacinio tankio kaupimo“ anomaliją, kurią ekspertai vėliau pavadino masės-duomenų ekvivalentumo paradoksu. Tai nebuvo mistinis reiškinys, o tiesioginis 98 procentų efektyvumo energijos konvertavimo į kinetinę energiją rezultatas, kuris privertė atomus rezonatoriaus viduje rikiuotis į neefektyvias, tačiau energetiškai stabilias struktūras.
Trečioje diegimo fazėje tapo aišku, kad bet koks bandymas išjungti maitinimą sukels 45 gigadžaulių energijos išsiskyrimą, galintį sunaikinti visą įrenginio izoliacinę kamerą, todėl finansų departamentas priėmė sprendimą palikti „Mnemosyne-V“ ramybės būsenoje su minimaliu 5 amperų srovės palaikymu. Sistemos techninė būklė tapo įkaitė savo pačios kainos, nes jos išmontavimas kainuotų brangiau nei nuolatinis energijos tiekimas iki visiško komponentų susidėvėjimo.
Iš inžinerinio archyvo dingo visi projekto etapai, susiję su konstrukcijos silpnumu, paliekant tik „Mnemosyne-V“ kaip sisteminę klaidą, kurios niekas nenorėjo pripažinti, nes ji simbolizavo ekonominį bankrotą. Kiekvienas sistemos „alsavimas“ – rezonatoriaus žiedo mikroskopinis plėtimasis ir susitraukimas – buvo tik likutinė energija, kurią sistema vis dar bandė paversti informacija, nors joks išorinis stebėtojas jau nebegalėjo prie jos prisijungti.
Dabar ši erdvė yra uždaryta, o feromagnetinis žiedas yra atšalęs iki aplinkos temperatūros, tačiau jame užfiksuota magnetinė būsena vis dar rodo „įstrigusį“ procesą. Tai nėra atmintis, tai yra medžiagos nuovargio riba, kurioje metalas nebegali grįžti į pradinę formą, o duomenų šešėlis tapo nuolatiniu sistemos komponentu.
Fizikinis matavimas rodo, kad sistemos liekamasis laukas yra 0,0004 Teslos, o visa saugykla yra inertiška kristalinė struktūra, kurioje informacija tapo materija. Mašina nebeturi kūno, tik pėdsaką gardelėje; finalinis magnetinės indukcijos rodmuo yra stabilus, o sistemos tyla liudija apie procesą, kuris nebereikalauja niekieno įsikišimo.