Ranka braukiu per šaltą, nelygų laboratorijos grindų betoną, kuriame iki šiol įspaustas HL-1927-09 pėdsakas – šešių tvirtinimo varžtų vietos, išgraužusios negilias duobes į akmens masę. Kaip archyvaras, praleidęs tūkstančius valandų tarp dulkėtų Hammond-Lewis projekto brėžinių, aš nebeieškau didybės, tik pėdsakų, rodančių, kur baigėsi fizinis skaičiavimų tikslumas ir prasidėjo inžinerinė neviltis. Johnas Haysas Hammondas jaunesnysis nebuvo tik išradėjas; jis buvo žmogus, įkalintas savo paties susikurtame pneumatinio slėgio narve, kurį šiandien laikome tik trisdešimt keturių dešimčių kilogramų svorio metalo laužo krūva.
Šis cilindrinis, pusantro metro aukščio plieno monumentas nebuvo vien tik mechaninis eksperimentas; tai buvo desperatiškas bandymas išvengti vidaus degimo variklių diktatūros, uždarant azotą į uždarą ciklą. Daktaras Winfieldas Lewisas, dirbdamas kartu su Hammondu, tikėjosi sukurti sistemą, kurioje inertiškos dujos cirkuliuotų be sprogimų, tačiau ekonominis spaudimas ir noras aplenkti naftos magnatus privertė juos rinktis medžiagas, kurios neatitiko jų pačių suformuluotų teorinių modelių. Stebėdamas šių dienų detalių apžiūros protokolus, matau, kaip kiekviena pasirinkta detalė liudija apie kompromisus, padarytus vėlyvaisiais 1928-aisiais, kai laikas tapo brangesnis už patį metalurginį saugumą.
Pagrindinis vožtuvas, sukonstruotas iš standartinio įrankių plieno, tapo mūsų tyrimo objektu, atskleidžiančiu, kaip inžinieriaus pasididžiavimas atsisuko prieš jį patį. Kai dvidešimt penkių milimetrų anga praleisdavo azotą, įkaitintą iki tūkstančio dviejų šimtų laipsnių, plienas tiesiog prarasdavo savo struktūrinį vientisumą, o šimtas penkiasdešimt atmosferų slėgis veikė kaip negailestingas skulptorius, keičiantis vožtuvo formą kiekvieną sekundę. Niekas negalėjo sustabdyti šio proceso, nes Johnas Haysas Hammondas jaunesnysis atsisakė keisti lydinio sudėtį, bijodamas, kad brangesni komponentai sužlugdys visą projekto finansinį pagrindimą.
Kaitinimo elementas, susuktas į dešimties centimetrų skersmens spiralę, tapo dar vienu įrodymu apie sisteminę klaidą, kurią inžinieriai pripažino tik tada, kai buvo per vėlu. Dvi šimtai penkiasdešimt amperų srovė, tekanti per „Nichrome V“ lydinį, sukeldavo tokią šiluminę plėtrą, jog keramikos šerdis skildavo jau po pirmųjų paleidimo ciklų, o šimtas penkiasdešimt kilovatų galia, tiekiama iš išorinio generatoriaus, tiesiog išgarindavo bet kokią viltį pasiekti ilgalaikį stabilumą. Mes matome, kaip oksidacijos pėdsakai ant išlikusių fragmentų rodo, jog sistema veikė ant savo galimybių ribos, kurioje fizika tampa priešu, o ne įrankiu.
Keturiasdešimt septynios valandos – tiek laiko HL-1927-09 sugebėjo išlaikyti savo formą, kol kaitinimo spiralė galutinai ištirpo, tapdama nebeveikiančia metalo mase. Tai buvo ne tik techninė nesėkmė, bet ir asmeninė tragedija, nes penkiasdešimties arklio galių siekis liko tik popieriuje, kol inžinieriai stebėjo, kaip jų kūrinys lėtai virsta nebenaudojamu objektu. Aš laikau rankose ataskaitų kopijas, kuriose Hammondas aprašo, kaip jo komanda bandė kompensuoti šią problemą didindama srovę, nors kiekvienas toks veiksmas tik spartino neišvengiamą galą.
Ketaus rotorius, besisukantis keturių litrų kameroje, buvo paskutinė vinis į šio projekto karstą, nes šiluminio plėtimosi koeficientai tarp ketaus ir plieninio korpuso niekada nebuvo suderinti. Kai rotorius pasiekdavo šimto penkiasdešimties metrų per sekundę greitį, vos dešimtosios milimetro dalies tarpas tarp judančių dalių tapdavo per mažas, o bandymas jį padidinti iki pusės milimetro sumažindavo sistemos efektyvumą nuo dvylikos su puse procento iki gėdingų keturių. Tai buvo taškas, kuriame inžinerinė logika pralaimėjo prieš termodinamikos dėsnius, o Hammondas, matydamas šiuos skaičius, turėjo pripažinti, kad jo vizija apie uždarą ciklą yra neįmanoma.
Birželio rytą, 1931-aisiais, Gloucester laboratorijoje įvyko tai, ką inžinieriai vadina katastrofiniu komponento nuovargiu, tačiau aš tai matau kaip ilgai brandintos klaidos išsiveržimą į paviršių. Azoto difuzija į plieno gardelę susilpnino vožtuvo lizdą tiek, kad šimto penkiasdešimties atmosferų slėgis, ieškantis kelio lauk, akimirksniu išsprogdino ketaus skeveldrą per pusantro centimetro storio sieną. Viskas baigta.
Stovėdamas toje pačioje vietoje, kur kadaise dundėjo šimto penkiasdešimties kilovatų generatorius, aš jaučiu kažką neįprasto, kas nėra tik mano vaizduotė. Grindų betonas, nors ir atnaujintas, vis dar saugo tą patį ritmą, kurį sukeldavo trimis tūkstančiais dviem šimtais apsisukimų per minutę besisukantis rotorius. Tai nėra griuvėsiai ar tuštuma, tai yra užsilikusi vibracija, įsismelkusi į pastato pamatus, rodanti, kad net ir sustojus mechaniniams procesams, energijos pėdsakas lieka akmens atmintyje. Judėjimas niekada nedingsta; jis tiesiog pakeitė savo formą, virsdamas tyliu, nenutrūkstamu atgarsiu, kuris ir šiandien primena apie tą akimirką, kai žmogaus ambicija pirmą kartą susidūrė su geležies atsparumo riba.