Išliko mįslė, kodėl metalo gabalas turėjo taip šiurpiai klykti, tačiau 1937-ųjų balandžio dvyliktąją mažame angare netoli Rugby Frankas Whittle’as stebėjo, kaip jo kūrinys, žinomas kaip Whittle Unit, grumiasi su savo paties egzistencija. Šis 200 kilogramų sveriantis plieno ir nikelio lydinių darinys buvo sukurtas tam, kad kartą ir visiems laikams nutrauktų stūmoklinių variklių tironiją, tad anksčiau Britanijos oro ministerijos biurokratų atstumtas išradėjas dabar stovėjo priešais savo gyvenimo obsesiją, siekdamas įrodyti, jog nenutrūkstamas oro srautas gali generuoti trauką, nors mašina atkakliai priešinosi bet kokiems bandymams paklusti fizikos dėsniams.
Kritiniu tašku tapo turbinos mentės, privalėjusios atlaikyti milžinišką šiluminę apkrovą, artėjančią prie plieno minkštėjimo ribos, todėl kompresoriui generuojant 8000 sūkių per minutę metalas įkaisdavo iki raudonumo. Frankas Whittle’as įdėmiai stebėjo, kaip korpuso sienelės tamsoje švyti pavojinga šilumos sklaida, suvokdamas, jog kiekviena sekundė yra tarsi loterija su katastrofa, mat kiekvienas apsisukimas reikalavo tokios nepriekaištingos pusiausvyros, kokios to meto inžinerija dar negalėjo pilnai užtikrinti.
Projekto širdyje tūnojo degimo kamera, sukurta atvirkštinio srauto principu, tačiau nuolat gesdavusi, todėl Frankas Whittle’as praleido dvejus metus metodiškai keisdamas kuro įpurškimo kampus bei oro srauto kreipiamąsias. Tai nebuvo staigus genialus įkvėpimas, o veikiau varginantis, kasdienis bandymų ir klaidų ciklas, kurio metu jis stebėjo, kaip liepsna užgęsta nuo didelio greičio oro gūsių, ir vėl grįždavo prie brėžinių, statydamas ant kiekvieno bandymų stendo paleidimo ne tik savo reputaciją, bet ir sveikatą.
Didžiausią baimę kėlė rotorinės dinamikos nestabilumas, mat velenui pasiekus kritinį sukimosi dažnį visas aparatas pradėdavo virpėti, o Frankas Whittle’as šį rezonansą, galėjusį akimirksniu ištaškyti turbiną į tūkstančius skeveldrų, jausdavo net per betoninį pagrindą. Jis balansavo komponentus su mikronų tikslumu, naudodamas tik primityvius prietaisus, puikiai suprasdamas, kad kiekviena nuo mentės nuimta gramo dalis gali tapti lemtingu skirtumu tarp inžinerinės sėkmės ir metalo laužo krūvos.
Atėjus 1941-iesiems, kai W1 variklis pagaliau pasiekė 10000 apsisukimų per minutę, o slėgio santykis tapo 2,5 su 1, buvo pasiekta riba, kurios reikalavo Brayton ciklas, ir turbinos mentėms panaudotas Inconel lydinys išlaikė struktūrinį vientisumą ten, kur paprastas plienas būtų neišvengiamai išsilydęs. Frankas Whittle’as nebegalvojo apie teoriją, nes prieš akis matė tik fizinį pasipriešinimą, kurį pavyko nugalėti per nepaliaujamą inžinerinį spaudimą, tad mašina pagaliau veikė, nors ore vis dar tvyrojo nuolatinis pavojaus jausmas.
Nors konfliktas su A.A. Griffithu, pasisakiusiu už ašinius kompresorius, išliko foniniu triukšmu, Franko Whittle’o pasirinkti centrifuginiai sprendimai dėl jų tvirtumo tapo tikru triumfu, mat jie atleido daugiau klaidų nei sudėtingi ašiniai mentelių profiliai. Tai buvo inžinerijos pergalė prieš teorinį tobulumą, įrodžiusi, kad jis sukūrė monumentą ne greičiui, o patikimumui ekstremaliose sąlygose, kas vėliau tapo akivaizdu Gloster E.28/39 skrydžio metu.
Varikliui generuojant 4448 niutonų trauką ir stumiant orlaivį į aukštumas, kurias anksčiau pasiekdavo tik svajonės, Frankas Whittle’as vis dar nebuvo patenkintas, nes matė variklį ne kaip tobulą mechanizmą, o kaip kompromisų visumą, kurioje kiekviena detalė nuolat kovojo su trintimi ir šiluma. Jis suprato, kad kiekvienas skrydis yra tik laikinas technologijos galimybių pratęsimas, o variklis, turėjęs pakeisti aviacijos greitį, netikėtai pakeitė paties karo prigimtį.
Nors Frankas Whittle’as tikėjosi sukurti efektyvesnį variklį civilinei aviacijai, jo išradimas tapo didelio masto destrukcijos įrankiu, tad ironiška, jog šis inžinerinis tikslumas, skirtas oro srautui valdyti, tapo pagrindu ginkluotei, visiškai ignoravusiai taikius inžinieriaus siekius. Galiausiai metalas atvėso, palikdamas tik tylą angare ir ore vis dar tvyrantį aštrų degėsių kvapą.