Šaltas plienas, nusėtas oksidacijos pėdsakais, iki šiol skleidžia drėgną, požeminį Mittelwerk tunelių kvapą, primenantį apie A-4 raketą – keturiolikos metrų ilgio metalinį cilindrą, kurio masė siekė beveik trylika tūkstančių kilogramų. Šis korpusas, kadaise turėjęs tapti lengvo aliuminio lydinio šedevru, virto pigių pakaitalų ir desperacijos monumentu, o Wernheris von Braunas, vaikščiodamas tarp šių griaučių Peenemünde bazėje, stebėjo, kaip jo kruopštūs skaičiavimai tirpsta kartu su senkančiomis boksito atsargomis. Nors Reicho ginkluotės ministerijos investuotojai reikalavo stebuklų, inžinierių kasdienybė tapo negailestinga matematikos diktatūra, kurioje kiekvienas aparato komponentas buvo tarsi finansinis post-mortem įrašas.
Sąjungininkų bombonešiams 1943 metais sudrebinus Peenemünde, gamybos grandinės nutrūko, o biudžeto eilutės tapo nebereikšmingos prieš kritinį nikelio trūkumą, privertusį inžinierius rinktis tarp tankų šarvų ir raketos turbinos menčių. Pasirinktas pigesnis chromo-molibdeno plienas, padengtas trapiu aliuminio sluoksniu, tapo lemtingu sprendimu, kainavusiu šimtus skrydžių, mat kaitros ciklai šiame mazge, pasiekiančiame šešis šimtus laipsnių Celsijaus, akimirksniu sunaikindavo apsauginį barjerą. Viduje tūnojo tikroji tragedija – turbosiurblys, privalėjęs pumpuoti šimtą dvidešimt penkis kilogramus kuro per sekundę, kiekvieną akimirką balansuodamas ties bedugne. Nikelio lydinių stoka pavertė turbinos mentes itin jautriomis vibracijai, todėl dėl medžiagos trapumo keturiolika procentų visų skrydžių baigdavosi katastrofišku fragmentacijos procesu, kai turbina subyrėdavo į tūkstančius skeveldrų, o kiekviena sutaupyta reichsmarkė skrydžio stabilumą pavertė statistine klaida.
Mittelwerk tunelių drėgmėje priverstinis darbas paliko savo pėdsaką – sabotažą, kurio neįmanoma išmatuoti pinigais, mat gyroskopų montavimo kronšteinai, pasislinkę vos pusę laipsnio, sukeldavo keturių kilometrų paklaidą po trijų šimtų kilometrų trajektorijos. Kokybės kontrolės inspektoriai, spaudžiami SS dėl kvotų, tiesiog modifikavo matavimo šablonus ir priėmė detales, kurios penkiolika procentų viršijo leistinas paklaidas, paversdami inžinerinį tikslumą popierine iliuzija. Elektros instaliacija tapo dar vienu silpnumo įrodymu, kai vietoje aukštos klasės gumos ir šilko izoliacijos teko naudoti popierių bei bitumą, nes sintetinis kaučiukas buvo nukreiptas Vermachto padangoms. Degimo kamerai sukeliant akustinį rezonansą nuo keturių šimtų iki šešių šimtų hercų dažniu, ši izoliacija subyrėdavo, triukšmo lygiui grandinėse pakylant dvylika decibelų, o tai visiškai išderindavo inercinės navigacijos signalus ir brangią elektroniką paversdavo beverčiu metalo bei popieriaus laužo gniutulu.
Regeneracinė aušinimo sistema, sukurta apsaugoti degimo kamerą nuo išsilydymo, patyrė didžiausią smūgį, kai originalus vario-nikelio lydinio apvalkalas buvo pakeistas štampuotu plienu, kurio šilumos laidumas buvo kelis kartus mažesnis. Šilumos srautui sumažėjus nuo dviejų su puse iki vieno ir aštuonių dešimtųjų megavatų kvadratiniam metrui, vidinė sienelė nebegalėjo atlaikyti įtampos, todėl atsirado smulkių įtrūkimų tinklas, inžinierių vadinamas „crazing“ efektu – tiesioginiu fizikos atsaku į biudžeto karpymus. Kuro padavimo sistema taip pat kentėjo nuo cheminių pakaitalų, nes retas natrio permanganato katalizatorius buvo keičiamas mažesnės koncentracijos tirpalais, lėmusiais vėluojančius reakcijos laikus ir slėgio šuolius degimo kameroje. Kai slėgis viršydavo trisdešimt barų, injektoriaus galvutė neatlaikydavo, palikdama devynių procentų tikimybę, kad raketa sprogs dar nepakilusi nuo paleidimo aikštelės.
Visas šis procesas buvo chaotiškas bandymas išlaikyti našumą, kai tiekimo grandinė buvo visiškai sunaikinta, o Wernheris von Braunas su komanda stebėjo, kaip jų kūrinys virsta statistine atsakomybe. Nors 1942 metų spalio trečiąją dieną, raketai pasiekus šimtą aštuoniasdešimt devynis kilometrus, atrodė, jog dangus yra pasiekiamas, 1945 metais, kai trys tūkstančiai šimtas septyniasdešimt du bandymai parodė, jog kas penkta raketa sprogsta ore, tapo akivaizdu, kad inžinerija negali nugalėti ekonominio griuvimo. Laimingas atsitiktinumas įvyko gamybos linijos pabaigoje, kai vienas darbininkas netyčia įdiegė kuro vožtuvo tarpinę atvirkščiai, sukūręs papildomą mechaninį atraminį tašką, absorbavusį degimo kamerą varginusias vibracijas. Raketa, kuri turėjo subyrėti per pirmąsias sekundes, skriejo toliau ir tiksliau nei bet kuri kita serijos kopija, todėl inžinieriai, pamatę sėkmingą skrydžio telemetriją, galutinėje ataskaitoje tai įvardijo kaip „naują, novatorišką vibracijos slopinimo metodą“. Viskas baigta, o metalinis korpusas stovi muziejaus salėje, kurioje vis dar jaučiamas drėgnas, oksiduotas, niekada neišsisklaidantis praeities tvaikas.