Sandėlio tipo patalpoje, izoliuotoje nuo išorinio elektromagnetinio triukšmo, stovi 2,4 metro aukščio vakuuminė kamera, kurioje dr. Elena Vance vykdo eksperimentą su naujuoju iterbiumu legiruotu dielektriku. Ši medžiaga, skirta pakeisti tradicinius silicio oksido sluoksnius kvantiniuose kompiuteriuose, pasižymi neįprasta dielektrine skvarba, tačiau reikalauja absoliutaus vakuumo palaikymo, esant 10⁻⁹ mbar slėgiui. Projektą finansuoja privatus konsorciumas, kurio vadovybė reikalauja rezultatų iki ketvirčio pabaigos, ignoruodama faktą, kad medžiagos kristalinė gardelė yra itin jautri net menkiausioms vibracijoms, kylančioms iš pastato pamatų.
Pagrindinė kliūtis – kvantinis tuneliavimo efektas, kuris nekontroliuojamai suaktyvėja, kai dielektriko sluoksnis pasiekia 2,8 nanometro storį. Elena, praleidusi tris mėnesius bandydama stabilizuoti šį procesą, atrado, kad problema nėra pačiame dielektrike, o molekulinio pluošto epitaksijos įrenginio purkštuko geometrijoje. Kiekvienas atomų nusodinimo ciklas sukuria mikroskopinį įtampų gradientą, kuris dėl medžiagos trapumo sukelia nenuspėjamus šuolius laidumo juostoje. Jos obsesija šiuo purkštuku tapo projektu, kuriam ji skyrė visas savo asmenines santaupas, nepaisant akivaizdaus projekto negyvybingumo ilguoju laikotarpiu.
Įrenginio viduje, kurį ji pati modifikavo pritaikydama 1500 laipsnių pagal Celsijų atlaikančius volframo lydinio komponentus, vyksta nuolatinė kova tarp molekulinio susiklojimo ir termodinaminio chaoso. Elena pakeitė purkštuko angos skersmenį į 0,05 milimetro, tikėdamasi, kad tai sumažins turbulenciją, tačiau tai privertė padidinti argono dujų srautą iki 50 sccm, kas savo ruožtu padidino foninį triukšmą detektoriuose. Ši techninė aklavietė privertė ją dirbti 18 valandų per parą, kol galiausiai jos atsisakymas deleguoti užduotis tapo priežastimi, dėl kurios laboratorijos kolegoms teko skubiai perimti valdymo sistemas, kai ji patyrė fizinį išsekimą.
Kritinis momentas įvyko, kai bandant pasiekti 99,999 procentų grynumo sluoksnį, įrenginio vakuuminis siurblys sugėrė mikroskopinę dalelę, sukėlusią 1200 MPa slėgio šuolį. Elena, grįžusi į švaros kambarį, užfiksavo, kad įvyko spontaninis fazinis virsmas – medžiaga persitvarkė į metastabilią būseną, kurios dielektrinis nuostolis buvo 0,002. Tai buvo fizikos ribų peržengimas, kurio niekas nesitikėjo, tačiau jis pareikalavo visiško kameros išmontavimo ir valymo, kas kainavo 400 tūkstančių eurų ir sukėlė milžinišką įtampą tarp jos ir investuotojų.
Šiuo metu stebimas procesas, kuriame 450 nanometrų bangos ilgio lazeris skenuoja paviršių, ieškodamas bet kokių anomalijų, galinčių sugriauti kvantinę koherenciją. Kiekvienas atomų sluoksnis dabar nusodinamas su 0,01 nanometro tikslumu, o tai reikalauja nepertraukiamo 5 kilovatų galios aušinimo ciklo. Elena stebi monitorius, kuriuose matyti, kaip dielektriko molekulės rikiuojasi į tobulą tinklą, tačiau ji žino, kad šis stabilumas yra tik iliuzija, sukurta per didžiulį inžinerinį spaudimą ir atsitiktinę klaidą, tapusią jos darbo pagrindu.
Vienintelė išeitis, kurią rado inžinierių grupė – tai papildomo 0,5 nanometro storio grafeno sluoksnio įterpimas, kuris veikia kaip mechaninis amortizatorius, sugeriantis atomines įtampas. Šis sprendimas, sureguliuotas 25 °C temperatūros aplinkoje su 0,0001 °C stabilumu, leidžia pasiekti 74 procentų kvantinio efektyvumo rodiklį, tačiau tai tėra laikinas sprendimas, nes 2027 metų gegužės 12-ąją, 04:00 valandą ryto, dėl grafeno sluoksnio degradacijos ir nuolatinio jonų bombardavimo, sistema nebegalės išlaikyti savo veikimo parametrų.