Šaltas, drėgnas metalo kvapas vis dar tvyro mano pirštų galuose, tarsi būčiau ką tik lietęs tą 99,8 % grynumo nikelio šerdį, kuri buvo ne šiaip prietaisas, o monumentas, sukonstruotas Reginald Fessenden su užsispyrimu, primenančiu religinį fanatizmą. Stovėdami tamsiame angare ir stebėdami, kaip 5 metrų ilgio plieninė diafragma virpa bandydama suvaldyti garso bangas, turėjusias tapti mūsų akimis po vandeniu, mes naiviai tikėjome, jog fizika mus išgelbės, visiškai pamiršę, kad flotilės vadovybės kabinetuose matematika visuomet pralaimi prieš sustabarėjusią tvarką.
Reginald Fessenden, žmogus, kurio intelektas dažnai lenkė jo kantrybę, dar 1900-aisiais įžiebė šią kibirkštį, puoselėdamas viltį, kad magnetostrikcija taps raktu į vandenyno gelmes, todėl kūrė osciliatorius, turėjusius rezonuoti tarp 10 kHz ir 30 kHz bei paversti elektros srovę galingais akustiniais impulsais. Visgi mes, inžinieriai, buvome įkalinti savo pačių konstrukcijose, ir kai 1916 metais bandymų metu nustatėme, kad prietaisas pasiekia vos 1200 jardų, vietoj 5000 planuotų, mūsų rankos drebėjo ne nuo šalčio, o nuo skaudaus suvokimo, kad sistema veikia, tačiau admirolai jos paprasčiausiai nenori girdėti.
Buvome priversti naudoti anglies granulėmis užpildytus mikrofonus, sumontuotus guminėse kapsulėse, vadinamose „žuvimis“, kurios turėjo filtruoti bangų mūšą bei banginių dainas, palikdamos tik tą vienintelį, lemiamą aido signalą, tačiau mūsų LC grandinės nuolat „plaukiojo“, o 2,5 % dažnio nestabilumas dėl šiluminio dreifo pavertė visą mūsų darbą beprasmiu triukšmu, priversdamas kiekvieną pulto paspaudimą paversti kova su technologija, reikalavusia daugiau, nei mes galėjome jai suteikti.
Puikiai prisimenu tą dieną, kai pirmą kartą išgirdome kažką panašaus į povandeninio laivo korpuso atspindį – tai nebuvo aiškus garsas, o vos girdimas, 0,0002 dinų į kvadratinį centimetrą slėgio svyravimas, atsiradęs po 120 milisekundžių trukusio impulso, žymėjęs ribą, kurioje žmogaus klausa susiduria su mašinos logika. Deja, Admiralyto atstovai, stovėdami ant denio su žiūronais, tik nusijuokė ir pavadino mūsų „ping“ garsą „technologiniu niekniekiu“, nes jis niekaip neatitiko jų siauros vizualinės doktrinos.
Jų pasipriešinimas nebuvo atsitiktinis, mat buvome įsivėlę į patentų karus su „Submarine Signal Company“, o mūsų finansavimas tapo įkaitais biurokratiniuose labirintuose, kur kiekviena vakuuminė lempa, perdegdavusi po 50 valandų eksploatacijos, buvo naudojama kaip įrodymas, kad mūsų sistema nepatikima. Niekas nenorėjo suprasti, jog tai ne gedimas, o tiesiog techninės priežiūros poreikis, todėl buvome priversti stebėti, kaip mūsų sukurti osciliatoriai dūla sandėliuose, kol jūreiviai žuvo dėl paprasčiausio „matymo“ trūkumo.
Didžiausia mūsų klaida buvo aklas tikėjimas linijiniu garso sklidimu, nes nežinojome apie termoklinus – temperatūrų gradientus, kurie lenkė mūsų garsines bangas į bedugnę, palikdami mus be jokio grįžtamojo ryšio. Kai signalas „šokinėdavo“ virš taikinio, mes kaltinome elektroniką, o ne okeanografijos dėsnius, ir tai buvo mūsų nuodėmė: reikalavome, kad gamta paklustų mūsų prietaisams, nors turėjome suprasti, jog mūsų kūriniai tėra trapūs, nikelio viela apvynioti monumentai žmogaus ribotumui.
Viskas baigėsi 1919-ųjų gruodžio 12-ąją, kai JAV laivyno inžinerijos biuras oficialiai uždraudė tolesnius aktyvių ultragarsinių sistemų bandymus, motyvuodamas „radijo trukdžiais“ – melu, skirtu uždengti nesugebėjimą standartizuoti signalų interpretacijos. Tą dieną buvo atleista 42 specialistų komanda, išskirstyta į radijo imtuvų gamybos linijas, kur jų žinios apie magnetostrikciją tapo niekam nebereikalingos, o dvidešimtmetis technologinio pasirengimo buvo ištrintas vienu parašu, paliekant mus su brėžiniais, kurie dabar tėra dulkėtas archyvas, liudijantis apie tai, kaip baimė būti neteisiam nugalėjo būtinybę žinoti.