Patricia ežero dugne, po 15 metrų gylio vandens sluoksniu, 1944-ųjų vasarą gulėjo keista, neištirpusi anomalija. Tai nebuvo natūralus ledynas, o 1 000 tonų „Pykrete“ – celiuliozės ir vandens mišinio – luitas, kurio struktūrinis vientisumas stebino vietinius žvejus, radusius jį praėjus trims sezonams po oficialios projekto pabaigos. Ši medžiaga, pasižyminti 0,98 g/cm³ tankiu, atsisakė paklusti sezoniniams temperatūros svyravimams, išlaikydama savo 45 MPa gniuždymo stiprį net tada, kai aplinkos šiluma jau seniai turėjo paversti ją skystu srautu.
Geoffrey Pyke’as, stebėdamas šį lėtą irimą, jautė ne kartėlį, o techninį pasitenkinimą, nors jo sukurta 1,2 MW galios amoniako šaldymo sistema jau seniai buvo išmontuota ir išvežta. Jo manija – išlaikyti 12 metrų storio korpuso šerdį -20°C temperatūroje – buvo nukreipta į 610 metrų ilgio plaukiojantį aerodromą „Habakkuk“, tačiau tikroji sėkmė slypėjo ne laivo stabilume, o pačiame kompozito atsparume. Kiekvienas varinis vamzdelis, kadaise cirkuliavęs šaltį, paliko mikro-kanalus, kurie tapo laboratorija skysčių dinamikos tyrimams, nors niekas to neplanavo.
Plieno karkasas, turėjęs sudaryti 10 000 tonų stuburą, buvo tik priedanga, nes tikrasis inžinerinis iššūkis slypėjo 8–10 procentų medienos pluošto proporcijoje. Kai vandenyno drėgmė ir -20°C šaltis susijungė į vieną visumą, susiformavo atominis tinklas, kurio lūžio kietumas siekė 1,8 MPa·m^0.5, neleisdamas net 500 kg TNT sprogimo bangai suardyti visumos. Tai buvo - fizikos virsmas, kai mediena tapo kietesnė už metalą.
Inžinieriai, dirbę su šia medžiaga, pastebėjo, kad 3 mm skersmens kristalai elgiasi ne kaip paprastas ledas, o kaip polimerinė matrica. Kiekvienas -20°C temperatūros laipsnis, išlaikytas per 50 tonų amoniako kompresorius, diktavo 0,5 mm/val. abliacijos greitį, tačiau šis skaičius tapo nereikšmingas, kai paaiškėjo, jog „Pykrete“ geba sugerti vibracijas, kurios paprastai suskaldytų bet kokį plieninį laivą. Septynių mazgų greitis, kurį ribojo 2,2 milijono tonų vandentalpa, buvo vienintelis akivaizdus trūkumas, atvedęs prie projekto uždarymo.
Dabar, praėjus dešimtmečiams, Patricia ežero dugne likęs darinys tapo atsitiktiniu etalonu kriogeninės inžinerijos specialistams, tyrinėjantiems, kaip kompozicinės medžiagos reaguoja į ilgalaikį slėgį. Niekas neplanavo kurti šaldymo technologijų revoliucijos; jie norėjo laimėti karą vandenyne, tačiau vietoj to sukūrė pagrindą pramoniniam šalčio valdymui. Maisto pramonė ir vaistų logistika šiandien remiasi tais pačiais principais, kurie buvo atrasti bandant išsaugoti ledo luitą nuo tirpimo Kanados miškuose.
Išradimas veikė tobulai, tačiau ne kaip karo mašina, o kaip netikėtas stabilumo šaltinis, pakeitęs mūsų supratimą apie medžiagų atsparumą ekstremaliomis sąlygomis. Ar įmanoma, kad kiekvienas inžinerinis fiasko yra tik neteisingai interpretuotas technologinis proveržis, kurio tikroji vertė atsiskleidžia tik tada, kai pirminis tikslas tampa nebereikalingas?