1928-ieji metai ant mano darbo stalo atnešė ne muzikos instrumentą, o keturis kilogramus sveriantį elektroninį labirintą, kurį Leonas Termenas sukonstravo su kone religiniu užsidegimu. Šis heterodinavimo principu veikiantis prietaisas, kurio širdį sudarė du osciliatoriai, dirbantys 170 kHz ir 171 kHz dažniu, turėjo paversti rankų judesius ore eterine muzika, tačiau realybė pasirodė esanti kur kas šiurkštesnė, mat prietaisas kvėpavo aplinka, o ne mūsų valia.
Kiekvienas metalinis strypas veikė kaip antena, jautri net menkiausiam aplinkos virpesiui, todėl, kai Leonas Termenas pasirašė JAV patento paraišką, mes klaidingai manėme esą muzikos kūrėjai, nors iš tikrųjų buvome elektromagnetinio lauko vergai. 10–100 mV jautrumo grandinės fiksavo ne tik muzikanto delno artumą, bet ir kiekvieną gretimame pastate įjungtą fluorescencinę lempą ar elektros variklio sukeliamą trikdį, tad bandydami suvaldyti šį nematomą okeaną, turėjome tik trapų 1–10 vatų galios stiprintuvą.
Rankos drebėjo sprendžiant dilemą, ar aukoti instrumento tikslumą vardan stabilumo, nes Leonas reikalavo tobulumo, o sovietų vyriausybės finansavimas buvo tiesiogiai susietas su rezultatais, kurių neįmanoma pasiekti laboratorijos sąlygomis. Privalėjome filtruoti signalą, tačiau kiekvienas papildomas kondensatorius keitė tembrą, paversdamas švarų toną purvinu, metaliniu spiegimu – tai buvo kompromisas tarp fizikos dėsnių ir politinio spaudimo, kurio Leonas niekada sau neatleido.
Stebėjome, kaip 50 Hz tinklo dūzgimas persmelkia mūsų aparatūrą, paversdamas muziką chaotišku triukšmu, ir nors bandėme naudoti ekranavimą, vario lakštai tik dar labiau izoliavo mus nuo tikrovės. 1938-aisiais, kai NKVD pareigūnai įsiveržė į laboratoriją, jie matė tik įtartinus laidų raizginius, nesuprasdami, kad mes ne šnipinėjome, o tiesiog bandėme išgirsti, kaip elektronai reaguoja į žmogaus buvimą, todėl Leonas buvo išvestas į stovyklą, o jo kūrinys liko dūlėti dulkėtame sandėlyje.
Kiekviena naktis laboratorijoje kvepėjo ozonu ir kaitinamu laku, mums esant apsėstiems idėjos, kad žmogaus kūnas gali tapti laidininku, tačiau pamiršome, jog aplinka visada yra stipresnė. Kai osciliatorių dažnių skirtumas Δω priartėdavo prie nulio, girdėdavome ne natą, o tėkmės mirtį – tai nebuvo muzika, tai buvo matematinė klaida, įgijusi garso pavidalą, nes mes sukūrėme detektorių, bet apsimetėme, kad tai menas.
Vėliau, peržiūrinėdamas techninius žurnalus, supratau, kad mūsų nesėkmė buvo neišvengiama, mat bandėme suvaldyti 170 kHz dažnį su komponentais, kurie neturėjo jokios izoliacijos nuo išorinių radijo bangų, todėl kiekvienas radijo siųstuvas mieste tapdavo mūsų instrumento atlikėju, o mes buvome tik stebėtojai, bandantys įtikinti publiką, kad kontroliuojame tai, kas iš tikrųjų valdė mus.
Sunkiausia buvo suvokti, jog mūsų klaida tapo instrumentu kitiems, kai inžinieriai panaudojo mūsų trikdžių jautrumą radijo signalų aptikimui, paverčiant tai, kas mums buvo gėdingas defektas, kariniu pranašumu. Praradome savo instrumentą, bet atradome būdą matuoti nematomą pasaulį, taip išmokdami žiaurią pamoką apie tai, kaip pritaikymas peržengia kūrėjo intenciją.
Šiandien, stovėdamas toje pačioje vietoje, kur kadaise stovėjo mūsų stendas, jaučiu tą pačią vibraciją, mat grindų lentos po kojomis vis dar šiek tiek virpa, tarsi po jomis vis dar veiktų tas pats heterodinavimo mechanizmas. Tai nėra vaiduokliai, tai tik fizikos tęstinumas, nes metalinės konstrukcijos po pastato pamatais per dešimtmečius įgavo savitą rezonansą, kurį suformavo nuolatinis aukšto dažnio elektromagnetinis laukas – šešėlis metale.