Priešais mane tarsi negyvas, tankus planetos branduolys, išplėštas iš kosminės gelmės, guli šaltas metalinis 89 milimetrų skersmens rutulys. Tai 6,2 kilogramo plutonio-239, stabilizuoto 0,5 procento galio priemaiša, kurios cheminis stabilumas tapo mūsų prakeiksmu. Mes žvelgiame į šį objektą kaip į monumentą, nors iš tiesų tai tėra techninis nesusipratimas, kurį Enrico Fermi su savo komanda stebėjo Los Alamoso laboratorijoje, kurdami šį darinį ne tam, kad jį suprastų, o tam, kad išmatuotų neutronų dauginimosi koeficientą, nė nenutuokdami, jog pati geometrija taps mūsų budeliu.
Mano rankos dreba prisimenant 1946-ųjų gegužės 21-ąją, kai laboratorijoje tvyrojusi oro drėgmė metalo paviršių pavertė rasotu, o mes, naudodami berilio pusrutulius, kurių tankis 1,85 gramo kubiniame centimetre, siekėme atspindėti neutronus atgal į branduolį. Louisas Slotinas, vyras, kurio pasitikėjimas fizikos dėsniais pranoko bet kokį savisaugos instinktą, šiuos pusrutulius laikė atskirtus tik paprastu plokščiu atsuktuvu. Buvome įsitikinę, kad 0,5 milimetro tarpas yra pakankamas saugumo buferis, tačiau mūsų skaičiavimai rėmėsi statine prielaida, visiškai ignoruojančia eksponentinį neutronų srauto kilimą.
Atsuktuvui paslydus, laikas nustojo egzistavęs, o reflektoriaus uždarymas įvyko per mažiau nei 10 mikrosekundžių, priversdamas sistemą peržengti kritiškumo ribą. Mes nesuvokėme, kad berilio apvalkalas veikia kaip tobulas veidrodis, o neutronų difuzijos lygtis šioje uždaroje erdvėje neturėjo jokios atjautos mūsų klaidoms. 450 laipsnių Celsijaus temperatūros šuolis įvyko akimirksniu, o plutonio plėtimosi koeficientas, siekiantis 5,8 karto po 10 minus penktajam laipsniui, tiesiogine prasme išstūmė pusrutulius į šalis, nutraukdamas grandininę reakciją – tai buvo ne inžinerinis sprendimas, o fizikinė būtinybė, išgelbėjusi mus nuo visiško sunaikinimo.
Tą nematomą spinduliuotės pliūpsnį jautėme kaip karštą, metalinį skonį burnoje, nors 1000 radų neutronų dozė neturi nei kvapo, nei spalvos. Biologinis audinys tiesiog subyrėjo, kai azoto ir deguonies aktyvacija pavertė ląstelių branduolius chaotiškomis struktūromis, o DNR polimerazės fermentai denatūravo per mažiau nei 300 sekundžių, palikdami mus su suvokimu, jog mūsų kūnai yra pernelyg trapūs, kad galėtų egzistuoti šalia tokios galios. Tai buvo mitozinė katastrofa, kurios nebuvo įmanoma sustabdyti jokiomis priemonėmis.
Vėlesnė metalurginė analizė atskleidė, kad šis „Demonų branduolys“ patyrė fazinę transformaciją: delta fazės FCC kristalinė struktūra, kurios tankis buvo 15,9 gramo kubiniame centimetre, perėjo į alfa fazę, pasiekdama 19,8 gramo kubiniame centimetre tankį. Šis vidinis tankio šuolis sukėlė mikroskopinius įtrūkimus visame tūryje, tarsi medžiaga būtų bandžiusi susispausti į save nuo paties neutronų bombardavimo intensyvumo, priversdama mus suprasti, kad sukurta sistema buvo tarsi gyvas organizmas, reaguojantis į kiekvieną atstumą tarp berilio sienelių.
Enrico Fermi stebėjo visą procesą iš šalies, analizuodamas duomenis, kurie dabar atrodo tokie akivaizdūs, tačiau tuomet buvo tik tamsa. Mes bandėme valdyti neutronų populiaciją, kuri per mikrosekundes šoktelėjo nuo 10 šeštuoju iki 10 šešioliktuoju laipsniu, vis dar tikėdamiesi, kad mechaninis sujungimas išliks stabilus. Mūsų klaida buvo tikėjimas, kad žmogaus ranka, kurios reakcijos laikas yra apie 200 milisekundžių, gali varžytis su neutronų gyvenimo trukme, matuojama nanosekundėmis.
Buvome aklai įsimylėję savo skaičiavimus, ignoruodami faktą, kad berilio reflektoriaus taupymo efektas sumažino kritinį spindulį 42 milimetrais. Manėme, kad esame saugūs, nes mūsų teorinis modelis rodė 0,992 koeficientą, tačiau realybė, pasiekusi 1,054, parodė, jog mūsų „saugumo buferis“ buvo tik iliuzija, ir viskas baigta.
Galiausiai šis projektas pasiekė sėkmę tik dėl techninio broko, mat montuojant vieną iš berilio reflektorių meistras per klaidą įdėjo jį atvirkščiai, palikdamas mikroskopinį nelygumą vidiniame paviršiuje, kuris neleido pusrutuliams visiškai susiglausti. Tai sukūrė nenumatytą oro tarpą, veikusį kaip pasyvus neutronų absorbentas ir neleidusį sistemai pasiekti visiškai nekontroliuojamo piko. Ataskaitoje įrašėme, kad tai buvo „tiksliai suplanuotas geometrinis ribotuvas“, nors iš tikrųjų tai buvo tik nevykusio meistro klaida, apsaugojusi mus nuo mirtino srauto tą dieną, kai išmokome manipuliuoti galingiausiomis jėgomis, tačiau vis dar likome priklausomi nuo metalo drožlių ir neteisingai įstatytų detalių, tyliai taisančių mūsų puikybę.