1912 metų lapkritį laboratorijos rūsyje tvyrojo aštrus ozono ir degintos alyvos kvapas, kai priverstinės vibracijos stende 100 Hz dažniu buvo bandomas austenitinis plienas. Kiekvienas ciklas generavo staigų 200 MPa įtempio šuolį, o stebėjimo įranga fiksavo, kaip kristalinė struktūra akimirksniu patiria dislokacijų sankaupas. Mašina drebėjo. Metalas atidavė viską.
Analizuojant 0,45 % anglies ir 1,20 % chromo lydinį, paaiškėjo, jog 1,2 milijono ciklų riba tampa neperžengiama siena dėl karbidų nusėdimo tarpkristalinėse zonose. 0,50 % nikelio priedas turėjo padidinti plastiškumą, tačiau vietoj to sukėlė nelygų fazių pasiskirstymą, kuris veikė kaip vidinė matrica, skatinanti staigų įtrūkių plitimą. Šalta tyla užgulė kambarį.
Įvedus 0,20 % molibdeno, pavyko stabilizuoti 450 MPa takumo ribą, tačiau rentgeno spindulių difrakcijos analizė atskleidė 2,89 Å atominio tinklo parametro iškraipymus. Kiekvienas įtampos intensyvumo faktorius, pasiekęs 30 MPa√m, negrįžtamai ardė atomų rišamąsias jėgas, paversdamas bandinį trapia keramika. Tikslumas reikalauja aukos.
Termodinaminiai skaičiavimai rodė, jog 1470°C lydymosi temperatūra yra tik teorinė riba, nes 540 J/kgK savitoji šiluminė talpa nepajėgė absorbuoti mikro-lokalizuotų energijos pliūpsnių. 50 MPa√m lūžio kietumas išliko nepakankamas, kad sulaikytų dislokacijų judėjimą, kai kristalinė struktūra patyrė terminį nuovargį. Viskas tapo dulkėmis.
Grūdinimas iki martensitinės būsenos, išlaikant 10–15 μm grūdelių dydį, leido pasiekti 2,5 milijono ciklų, tačiau tai išprovokavo 0,035 % sieros priemaišų segregaciją į grūdelių ribas. Šios mikroskopinės priemaišos veikė kaip pleištai, skaldantys vientisą metalo masę, net kai santykinis pailginimas rodė 20 % rodiklį. Mašinos stūmoklis sustojo.
Stebint 10^-5 s^-1 mikrostruktūros evoliucijos greitį, tapo akivaizdu, jog BCC gardelės stabilumas yra iliuzija, palaikoma tik išorinio slėgio. Nors 50 % skerspjūvio sumažėjimas rodė plastinę deformaciją, vidinė matrica jau buvo praradusi vientisumą dėl nuolatinio fosforo difuzijos proceso. Fizika yra negailestinga.
Paskutiniai bandymai, pasiekę 90 MPa√m lūžio kietumą, atskleidė, kad 200 HB kietumo lygis nekompensuoja entropijos didėjimo, siekiančio 140 J/kgK. Sistema tapo chaotiška, nes kiekvienas atominis poslinkis generavo papildomą šiluminę energiją, kurios metalas negalėjo išsklaidyti. Metalas tiesiog lūžo.
Galutinė analizė parodė, jog 2,2 milijono ciklų riba žymi struktūrinį išsekimą, kai kristalinė struktūra praranda gebėjimą amortizuoti mechaninę apkrovą. 1912-ųjų žiemą inžinieriai užfiksavo tik vieną faktą: 450 MPa įtempis galutinai nutraukė molekulinius ryšius. Viskas baigta.