„Ormat Technologies, Inc.“ požeminiame komplekse oras tirštas nuo ozono ir metalo dulkių tvaiko, o šešių kilometrų gylyje inžinierius Elias Thorne stebi, kaip jo gyvenimo pastangos pamažu virsta niekais. Priešais jį išsidriekęs Radial Lateral Branching (RLB) architektūros valdymo pultas mirga duomenimis apie kritinį šiluminės varžos neatitikimą, primindamas, jog 2022 metų IRENA ataskaitos apie Enhanced Geothermal Systems potencialą tėra naivūs popieriaus lapai, pasimetę biuro stalčiuose, mat esame atsidūrę aklavietėje, kurioje fizikos dėsniai reikalauja gerokai daugiau, nei ekonominė realybė pajėgi suteikti.
Thorne manija prasidėjo nuo vieno komponento – polikristalinių deimantinių (PDC) grąžtų, kuriuos jis tikėjosi pritaikyti darbui 350°C temperatūroje, tačiau granito kietumas 6,5 km gylyje pasirodė negailestingas. Kaskart, kai kobalto rišiklis deimantiniame paviršiuje plečiasi sparčiau už pačią matricą, įvyksta „spalling“ efektas, sukeliantis mikroskopinį paviršiaus atšokimą, todėl Thorne praleido tūkstančius valandų kurdamas terminį barjerą, turėjusį apsaugoti šį trapų pjovimo elementą. Jo santuoka subyrėjo tą akimirką, kai atsisakė palikti objektą per dukros gimtadienį, nes 48 valandų vidutinis laikas tarp gedimų (MTBF) reikalavo nuolatinės priežiūros, tad laimėjęs kovą su metalurgija, jis negrįžtamai prarado ryšį su viršutiniu pasauliu.
Stovint šioje drėgnoje šachtoje matyti, kaip Thorne drebančiomis rankomis įveda naują komandą, bandydamas suvaldyti sistemoje cirkuliuojantį superkritinį CO2 (sCO2), kuris turėtų veikti kaip šilumos laidininkas, tačiau Nusselt skaičiui nuolat krentant, uoliena aplink lateralines atšakas virsta izoliatoriumi, o ne šaltiniu. Norint išgauti bent dalelę reikiamos energijos, tenka didinti srautą, o tai sukelia slėgio kritimą (ΔP), kurį kompensuoti įmanoma tik didinant siurblių galią, taip uždarant ratą, kuriame 15% pagamintos energijos sunaudojama vien skysčio cirkuliacijai palaikyti.
Reguliavimo institucijos stebi šį procesą per seismografų tinklą, o pagal 2024 metų Global Seismic Safety Standards bet koks virpesys, viršijantis 0,05 peak particle velocity (PPV), reikštų projekto pabaigą. Thorne suvokia, kad kiekvienas gręžimo smūgis sukelia mikro-seisminį įvykį, kurio neįmanoma visiškai nuslopinti, tad kiekvienas 1,5 magnitudės virptelėjimas traktuojamas kaip nusikaltimas, o draudimo įmokoms šoktelėjus į neregėtas aukštumas, „Ormat Technologies“ valdyba jau svarsto apie visiško likvidavimo galimybę, palikdama mus įstrigusius tarp geologinio realumo ir teisinio paralyžiaus.
Pitting korozija tapo tyliu žudiku, kurio Thorne neįvertino 2023-aisiais, mat superkritinis anglies dioksidas, reaguodamas su drėgmės pėdsakais, virsta anglies rūgštimi, graužiančia plieninius vamzdžius 0,5 mm per metus greičiu. Tai nėra amžinas variklis, o veikiau terminė kasykla su ribotu eksploatacijos laiku, kurioje atvėsusi uoliena nebus atstatoma šimtmečius, todėl išgaudami šilumą iš planetos gelmių žinome, kad po penkerių metų ši vieta taps bevertė, o investuotas kapitalas liks palaidotas po kilometrais akmens.
Thorne žvilgsnis krypsta į skaitiklius, rodančius, jog temperatūra 6,5 km gylyje pasiekė 350°C ribą, o slėgis stabilizavosi ties 60 MPa, tačiau tai nėra tobula pusiausvyra, o tik trapus techninis kompromisas. Keisdamas programinės įrangos parametrus ir mažindamas srauto greitį, jis tikisi apgauti termodinaminį ciklą, naudodamas lipnią juostą ir logiką, kad išlaikytų sistemą veikimo būsenoje. Kiekvieną sekundę, kol sistema dirba, mes perkame laiką iš fizikos dėsnių, žinodami, kad sąskaita bus pateikta netrukus, o temperatūrai siurbimo mazge šokant į viršų, metalas girgžda po milžinišku slėgiu.