1928 metais sukonstruota dvylikos tonų svorio Ludlow-Hewitt garo fazės turbina, inžineriniuose sluoksniuose žinoma kaip X-99-B, buvo tikra savo laikmečio anomalija, kurios širdyje pulsavo gyvsidabrio ir vandens dvejopo ciklo variklis, įkalintas keturių metrų ilgio plieniniame korpuse. Projekto autoriai, inžinieriai Arthuras Ludlowas ir Silas Hewittas, siekdami radikaliai padidinti termodinaminį naudingumo koeficientą, drąsiai ignoravo nusistovėjusią pramoninę logiką. Puoselėdami viziją, jog naudojant gyvsidabrį kaip pirminį darbinį skystį pavyks pasiekti stulbinantį 42,8 proc. teorinį efektyvumą, jie neišvengiamai susidūrė su būtinybe sukurti visiškai naujus medžiagų atsparumo standartus.
Pagrindiniu architektūriniu iššūkiu tapo katilo vamzdžių korozija, kurią inžinieriai bandė įveikti sukurdami specialų Ludlow-Steel lydinį. Ši metalo matrica, sudaryta iš 68 proc. geležies, 18 proc. chromo ir 8 proc. nikelio, buvo suformuota siekiant užkirsti kelią gyvsidabrio atomų skverbimuisi į kristalinę struktūrą. Be šio specifinio 0,5 proc. titano stabilizatoriaus įprastas anglinis plienas subyrėdavo vos per 400 valandų, nes gyvsidabrio garai negailestingai ardydavo metalo grūdelių ribas, todėl Ludlowo manija suvaldyti šį procesą tapo neatsiejama visos komandos egzistencijos dalimi.
Mano rankos vis dar mena tą specifinį, aitrų metalo ir ozono kvapą, kuris tvyrojo laboratorijoje, kai pirmą kartą paleidome siurblius. Siekiant užtikrinti 115 psi slėgį gyvsidabrio kontūre, teko išgauti absoliutų vakuumą visame 7500 kvadratinių pėdų įrenginio plote. Tai reikalavo tokio precizinio suvirinimo, kokį 1930 metais galėjo atlikti tik itin reti specialistai. Kiekviena siūlė buvo tikrinama rentgeno spinduliais, siekiant išvengti mikroskopinių porų, pro kurias toksiški garai galėjo prasiskverbti į mūsų plaučius. Tai buvo tyli, nuolatinė kova su fizikos dėsniais, kurių mes, būdami jauni ir naivūs, nesugebėjome iki galo suvaldyti.
Ludlow-Hewitt turbinos veikimo principas rėmėsi 950 laipsnių pagal Farenheitą temperatūros garais, kurie plėsdamiesi suko aukšto slėgio mentes. Tačiau šiame procese susidūrėme su brutalia 350 psi slėgio realybe antriniame kontūre. Kondensuojantis gyvsidabrio garams, išskirta šiluma perduodavo energiją vandeniui, paversdama jį garais, kurie sukdavo antrinę turbiną, taip sumažinant aušinimo vandens poreikį iki 350 galonų vienai kilovatvalandei. Mes manėme, kad radome šventąjį Gralį, tačiau įrenginys turėjo savo neįvardintą valią.
Mentės dėvėjosi neįtikėtinu greičiu, veikdamos tarsi galingas šlifavimo įrankis. Dėl didelio garų tankio kiekvienas apsisukimas skaptavo metalą, paversdamas turbinos vidų chaotiška arena. Ludlowas bandė spręsti šią problemą kurdamas stellite-tipped komponentus, tačiau vakuuminio litavimo technologija, būtina šiems antgaliams pritvirtinti, tiesiog neegzistavo. Kiekviena atitrūkusi detalė per sekundės dalis išdaužydavo turbinos vidų, paversdama metalo komponentus pavojingomis skeveldromis. Tai buvo garsas, kurio niekada nepamiršiu – metalo klyksmas, viršijantis bet kokias saugumo normas.
1933 metų Newarko incidentas tapo galutiniu lūžio tašku. Mes pervertinome savo galimybes izoliuoti gyvsidabrį nuo vibracijos. Katilo sienelės neatlaikė ciklinio terminio plėtimosi, o ne kokia nors diversija, kaip vėliau rašė spauda. Kai pamačiau, kaip 4000 kg slėgio išverčia pagrindinį flanšą, supratau, kad mūsų ambicija viršijo medžiagų atsparumą. Tai buvo akimirka, kai fizika atkeršijo už mūsų aroganciją. Visos siūlės plyšo vienu metu.
Mes buvome praradę kontrolę dar prieš įvykstant avarijai. Mūsų bandymai įtikinti vadovybę, kad 0,0004 proc. galimos avarijos tikimybė yra priimtina, buvo pasmerkti. Inžinerinis tikslumas niekada nebuvo mūsų stiprybė, kai reikėjo skaičiuoti ne vatus, o riziką. Hartfordo draudimo bendrovė atsisakė apdrausti objektą, o be to mūsų laboratorija tapo tiesiog per brangiu muziejumi. Mes buvome tik žmonės, kurie per daug mylėjo savo netobulą kūrinį.
1934 m. lapkričio 12 d. priimtas oficialus sprendimas dėl visų Ludlow-Hewitt projektų likvidavimo ir gamybos linijų uždarymo lėmė, jog įrenginiai buvo išardyti, o 15 tonų specialaus lydinio komponentų perlydyti į paprastą statybinį plieną. Projekto komanda, kurią sudarė 84 inžinieriai, metalurgai ir technikai, buvo išsklaidyta: 42 darbuotojai perėjo į karo pramonę, 30 buvo atleisti be teisės dirbti energetikos sektoriuje, o likę 12 išvyko dirbti į privačias laboratorijas Vokietijoje. Ar tikrai vertėjo rizikuoti visų mūsų karjeromis dėl kelių procentų efektyvumo padidėjimo, kurio niekas negalėjo išlaikyti stabiliame režime?