Prieš mane guli „R-04“ kartotuvo korpusas – 1,2 metro ilgio fosforinės bronzos cilindras, kurį iškėlėme iš 2000 metrų gylio Atlanto vandenyno dugno. Jo paviršius, nusėtas dezinkifikacijos randais, primena pūliuojančias žaizdas ir mėnulio kraterių žemėlapį, liudijantį apie 1929 metų ekonominės griūties įtaką inžineriniams sprendimams, kai bandymai sujungti du žemynus buvo vykdomi ignoruojant fizikos dėsnius vardan biudžeto eilučių. Nors Johnas von Neumannas savo laiku tiksliai aprašė tokias sistemas, pabrėždamas, kad jos veikia tik tol, kol matematikos modelis atitinka tikrovę, šiuo atveju realybė pasirodė esanti gerokai negailestingesnė už popierinius skaičiavimus.
Metalinis apvalkalas, kurio sienelės storis siekė 12 milimetrų, teoriškai turėjo atlaikyti 20 MPa slėgį, tačiau korozijos analizė atskleidžia, jog cinko jonams palikus kristalinę struktūrą, susidarė mikro-poringi kanalai, pro kuriuos jūros vanduo sunkiasi lyg per kempinę. Inžinieriai, spaudžiami 64 procentų finansavimo mažinimo, pasirinko pigesnį lydinį su dideliu cinko priemaišų kiekiu, tikėdamiesi išlaikyti slėgio kameros sandarumą, tačiau 0,18 milimetro per metus korozijos greitis, palyginus su projektuotu 0,04 milimetro rodikliu, pavertė šį monumentą skęstančia laužo krūva per mažiau nei trejus metus.
Vidinė matrica, skirta izoliacijai, slepia dar didesnę išdavystę, mat gutta-percha buvo pakeista sintetiniu mišiniu, kuriame gausu regeneruoto kaučiuko ir sieros. Dielektrinių nuostolių liestinei ($\tan \delta$) šoktelėjus nuo 0,005 iki 0,028, kabelio sandūrose atsirado nenumatyti lokalūs karščio židiniai, dėl kurių izoliacija ėmė minkštėti ir prarasti savo dielektrines savybes, kol galiausiai sistema tapo nebe ryšio priemone, o milžinišku, vandenyno druskingame vandenyje veikiančiu rezistoriumi.
Vakuuminės lempos, širdis, turėjusi išlaikyti $10^{-7}$ Torr vakuumą, patyrė dar didesnį smūgį, kai dėl pigesnio, lygintu AC srovės šaltinio, įtampa svyravo 4,2 procento, sukeldama 60 Hz virpesius. Volframo siūlelis, veikiamas Lorenco jėgų, pradėjo mechaniškai rezonuoti, o tai paspartino stiklo ir metalo sandūrų nuovargį, kol kiekvienas virpesys, tarsi plaktukas kalantis į stiklo mikroplyšius, galiausiai virto mirtinu 120 Hz rezonansu, suardžiusiu sandarumą.
Pramoninis šnipinėjimas šią situaciją pavertė farsu, kai konkurentai, gavę slaptus brėžinius, į viešą patentų registrą įtraukė tyčia klaidingą informaciją apie švino priedus. Inžinieriai, tikėdamiesi pagerinti atsparumą drėgmei, įmaišė 0,5 procento švino, kuris reagavo su siera ir suformavo puslaidininkį – švino sulfidą (PbS), o esant 500 V nuolatinės srovės įtampai, šie mikroskopiniai kristalai sukūrė tuneliavimo srovės kelius, kurie galutinai sudegino visą vidinę elektroniką.
1932 metų vasario 14-ąją, kai R-04 node patyrė katastrofą, slėgis vandenyno gelmėse siekė 200 atmosferų, todėl vos tik stiklo sandūra skilo, vanduo akimirksniu prasiveržė į vidų, sukeldamas elektros lanką, kurio plazma išgarino visus komponentus. Tai nebuvo lėtas gedimas, o momentinis sistemos išnykimas, kai 450 MPa projektinis stipris pasirodė esantis tik teorinis skaičius, kurį vandenynas nubraukė per kelias milisekundes.
Laboratoriniai bandymai su iškeltais pavyzdžiais atskleidė, kad Vickerso kietumas paviršiuje nukrito iki 110 HV, nors šerdyje vis dar išliko 180 HV, o šis gradientas patvirtina, kad metalas buvo chemiškai suardytas iš išorės. Kiekvienas atominio tinklo poslinkis ir cinko jonų pasišalinimas tapo fizikos atsaku į žmogaus sprendimą taupyti ten, kur taupyti nebuvo galima, taip įrodant, kad tai nebuvo techninis nepakankamumas, o fizikos pergalė prieš ekonominį trumparegiškumą.
Vis dėlto, analizuojant surinktus žurnalus, išryškėjo keistas faktas, jog pirminis ryšys tarp Londono ir Niujorko veikė stebėtinai gerai pirmąsias 120 valandų. Paaiškėjo, kad vienas iš techninių prižiūrėtojų, montuodamas dielektrinį sluoksnį, netyčia sumaišė izoliacinės gumos poliarizacijos kryptį, įdėdamas ją atvirkščiai, ir ši klaida, turėjusi akimirksniu nutraukti signalą, paradoksaliai kompensavo signalo slopinimą dėl netinkamos gumos sudėties. Inžinieriai, pamatę neįtikėtinus rezultatus, savo galutinėje ataskaitoje įrašė, kad tai buvo „specialiai pritaikyta fazės korekcijos technika“, nors iš tikrųjų tai buvo tik elementarus montavimo brokas, laikinai išgelbėjęs jų reputaciją.