„B-32 Dominator“ fiuzeliažas, atrodantis kaip 25 metrų ilgio aliuminio vamzdis, buvo inžinerinis atsakymas į nepasitikėjimą. Kai 1942-aisiais „Consolidated Aircraft“ gamykloje Fort Vorte inžinieriai svarstė, kaip suvaldyti 68,4 svaro į kvadratinę pėdą apkrovą, jie matė tik skaičius popieriuje. Tačiau mechanikas Eliasas Thorne’as, atsakingas už 24S-T „Alclad“ lakštų sujungimą, matė kitką. Jis kiekvieną dieną lietė metalą, kuris dėl skuboto „Emergency Procurement Act“ įgyvendinimo reikalavo daugiau kniedžių, nei leido konstrukcinis svorio limitas. Thorne’o rankos, nuolat paženklintos smulkiais įpjovimais, buvo vieninteliai įrankiai, bandę ištaisyti tai, ką biurokratai vadino „optimizacija“.
Davidas R. Davisas, aerodinamikos genijus, užrakino savo skaičiavimus į sparno profilį, kuris turėjo tapti revoliucija. Tačiau Thorne’as prisimena dieną, kai gamyklos ceche pasirodė teisininkai su reikalavimu pakeisti 0,003 colio koordinates. Kai mechanikas priverstinai deformavo sparno nerviūras, kad atitiktų naująjį brėžinį, jis pajuto metalo pasipriešinimą. Tai nebuvo tik milimetrai. Tai buvo laminarinio srauto mirtis. Thorne’as stebėjo, kaip orlaivis, turėjęs skrosti orą tarsi adata, tapo nerangiu svoriu, kuris žemo greičio manevrų metu kairįjį sparną mesdavo į žemę tarsi neklusnų padarą, bandantį atsikratyti savo paties svorio.
Keturi „Wright R-3350-23 Duplex-Cyclone“ radialiniai varikliai 20 000 pėdų aukštyje virsdavo pragaru. Thorne’as, sėdėdamas angare, girdėdavo pilotų ataskaitas apie 285 laipsnių Celsijaus temperatūrą, pasiektą po vos valandos skrydžio. Cinkuoto plieno pertvaros, pakeitusios brangų nerūdijantį plieną, plėtėsi netolygiai, versdamos alyvą taškytis tiesiai ant įkaitusių kolektorių. Mechanikas žinojo, kad 14,2 procento bandomųjų skrydžių baigėsi gaisru, nes jis pats turėjo valyti suodžius nuo variklio gondolų. Jis norėjo sumontuoti gesinimo sistemas, bet vadovybė uždraudė kištis į „antrinės svarbos“ projekto sąmatą.
Sandarinimo tarpinės iš pigios, nevulkanizuotos gumos buvo Thorne’o kasdienis košmaras. Kai temperatūra nukrisdavo iki -40 laipsnių Celsijaus, gumos elastingumas dingdavo, o salono sandarumas krisdavo 65 procentais. Mechanikas matė, kaip įgulos nariai per skrydžius mėlynuodavo dėl deguonies bado, nes hermetizacija buvo išbraukta iš specifikacijų. Jis bandydavo tarpines tepti tirštu tepalu, tikėdamasis išlaikyti bent minimalų slėgį, tačiau metalas ir guma atsisakydavo bendradarbiauti. Tai buvo mirties nuosprendis, kurį Thorne’as pasirašydavo kiekvieną vakarą, užsukdamas varžtus.
Nuotolinio valdymo bokštelių sistema sukeldavo 14,5 herco dažnio vibraciją, kurią mechanikas jautė net per savo darbastalio kojas. Vietoj guma izoliuotų tvirtinimų, gamykla liepė naudoti standžias plienines įvores. Thorne’as matė, kaip ugnies valdymo kompiuterio vakuuminės lempos virpėjo sinchroniškai su variklių apsukomis. Jis bandė gelbėti sistemą apvyniodamas lempas vatos gniužulais ir izoliacine juosta, tačiau tai buvo tik beviltiškas bandymas uždengti akis artėjančiai katastrofai. Šauliai vėliau skundėsi, kad taikikliai tiesiog „šoka“ erdvėje.
Vėlyvąjį 1944-ųjų etapą Thorne’as prisimena kaip „Al-X“ lydinio erą. Vario priemaišos šiame metale viršijo visas normas, todėl intergranulinė korozija Ramiojo vandenyno drėgmėje vyko 400 procentų sparčiau nei įprastai. Mechanikas turėjo apkrauti fiuzeliažą 1 200 svarų papildomomis plieninėmis plokštėmis, kad išlaikytų 51 000 psi tempiamąjį stiprį. Lėktuvas skraidino savo paties svorį, o Thorne’as su kniedijimo pistoletu rankose praleisdavo naktis lopydamas skyles ten, kur metalas tiesiog byrėjo į miltelius.
Mechaninė ugnies valdymo sistema, sukurta vardan „General Electric“ patentų vengimo, įvedė 0,35 sekundės vėlavimą. Šaulys, stebėdamas 300 mylių per valandą greičiu skrendantį taikinį, matė 132 pėdų paklaidą. Thorne’as matė, kaip šauliai nusivylę numesdavo taikiklius, nes jų gynybinė sistema tapo visiškai beverte. Jis suprato, kad kiekviena detalė, kurią jis sumontavo, buvo sukurta ne tam, kad veiktų, o tam, kad nekainuotų per daug.
Stabdžių sistemos liejiniuose atsiradusios poros, veikiamos 14 000 000 pėdų-svarų kinetinės energijos, skilo akimirksniu. 450 laipsnių Celsijaus karštyje hidraulinis skystis persisunkdavo per metalą. Thorne’as matė, kaip lėktuvai riedėjo kilimo takais, kol jų masė virsdavo metalo laužo krūva. Jis suprato, kad ši mašina niekada netaps karo ginklu. Tačiau po programos uždarymo JAV vyriausybė įvedė griežtus medžiagų sertifikavimo protokolus, užkirtusius kelią tolesniam „Al-X“ tipo lydinių naudojimui. Ar įmanoma sukurti tobulą mašiną, jei jos egzistencijos kaina yra tiksliai apskaičiuota dar prieš pirmąjį variklio užvedimą?