Priešais mane, apleistoje pramoninės zonos angaro dalyje, stūksojo „Mark IV Ionospheric Exciter“ – penkių metrų aukščio plieno ir borosilikatinio stiklo monolitas, kurio bendroji masė siekė beveik tris tonas. Šis įrenginys nebuvo vizionieriaus kūrinys, o veikiau pragmatiškas inžinerinis kompromisas, kurį 1948 metais užsakė „Western Electric“ bendrovės padalinys, siekdamas sumažinti radijo signalų slopinimą virš pramoninių centrų. Projektui vadovavęs inžinierius Mervin Kelly, garsėjęs savo griežtu požiūriu į puslaidininkių plėtrą, siekė sukurti pastovią jonizacijos zoną, kad užtikrintų nenutrūkstamą ryšį tarp gamyklų, nepaisant atmosferos svyravimų.
Kiekvienas iš keturiolikos specialiai pagamintų stiklo triodų buvo sujungtas į sudėtingą, rankomis lituotą grandinę, kurioje dominavo toriuoto volframo gija, skirta stabiliai elektronų emisijai palaikyti. Įrenginio širdyje pulsavo 250 kW dyzelinis generatorius, kurio mechaninė vibracija per betonines grindis persiduodavo į visą angaro karkasą. Kai inžinieriai paleido srovę per gyvsidabrio lanko tiltą, 4000 mikrofaradų kondensatorių baterija, užpildyta alyva impregnuotu popieriumi, sukėlė intensyvų elektromagnetinį lauką, kurio poveikį darbuotojai jautė kaip metalo skonį burnoje ir statinį krūvį drabužiuose.
Sistemos veikimą ribojo 12 kV įtampa, kuri turėjo užtikrinti tikslų 70–90 kilometrų aukščio D sluoksnio sužadinimą. Tačiau jau pirmojo bandymo metu paaiškėjo sisteminė klaida: dėl netinkamai parinkto izoliacinio lako, naudojamo ritėse, atsirado nenumatytas šiluminis plėtimasis, kuris 0,5 milimetro atstumu deformavo pagrindinius kontaktus. Niekas nesustabdė proceso, nes biurokratinis spaudimas užbaigti bandymą iki fiskalinių metų pabaigos buvo stipresnis už techninius įspėjimus, kuriuos fiksavo automatiniai savirašiai prietaisai.
Lapkričio mėnesį priėmimo įranga ėmė fiksuoti anomalinius signalus, atkeliaujančius su 14 milisekundžių vėlavimu, rodančiu, kad signalas atsimuša į kažkokią neplanuotą kliūtį atmosferoje. Tai nebuvo numatyta inžineriniame brėžinyje, tačiau 22,400 MHz dažnis pradėjo rezonuoti su 7,83 Hz Šumano dažniu, kurį aparatas netyčia sustiprino dešimteriopai. Kolegos desperatiškai tikėjosi programinės klaidos, tačiau mano žvilgsnis krypo į triodų vidų, kur atsirado mikroskopinės duobės – tarsi iš vidaus į išorę sklindančios bombardavimo žymės, liudijančios apie nenumatytą jonų bombardavimą.
Mervin Kelly atsisakė išjungti sistemą, kai 2,800 K temperatūra katoduose akivaizdžiai viršijo visas saugumo normas, o dielektrinis srautas pasiekė 1,8 x 10^6 V/m, peržengdamas numatytą 1,2 x 10^6 V/m ribą. Tą naktį tapo aišku, jog mašina nebėra tik siųstuvas; ji tapo nuolatinio medžiagų nuovargio tašku, kur kiekvienas bandymas slopinti šį reiškinį baigdavosi stiklo sprogimu, sistemai reikalaujant „vaiduoklio“, kad išlaikytų savo struktūrinį stabilumą. Niekas nepadėjo sustabdyti šio proceso, nes visi bijojo asmeninės atsakomybės už brangios įrangos sugadinimą.
Patekę į spąstus, kuriuos patys sukonstravome vedami aklos ekonominės logikos, privalėjome palaikyti šį nenatūralų grįžtamąjį ryšį, kad pasiektume išsvajotąjį jonosferos atspindį. Stebėdamas 15°C temperatūros kritimą aplink aparatą, kol gijos artėjo prie lydymosi taško, jaučiau, kaip mano paties suvokimas apie priežastį ir pasekmę byra į šipulius, mat tai buvo endoterminė reakcija, varoma ne vien elektros srovės, bet ir medžiagų kristalinės struktūros irimo.
Kovo 4-ąją, paskutinio kalibravimo metu, gavome atsakymą iš prietaisų, kai mašina išspjaudė koordinates Šiaurės Atlante, vėliau tapusias žinomomis kaip magnetinė anomalija, atrasta tik po keliolikos metų. Žvelgdamas į tą popieriaus lapą su binariniu kodu, supratau, jog mes nebekontroliuojame įrenginio, o tapome tik stebėtojais, matančiais, kaip fizikiniai dėsnių neatitikimai komunikuoja su savimi per mūsų sukurtą geležį.
Entropija tapo vieninteliu inžinieriumi, kurio negalėjome papirkti, nes plieninės atramos aplink osciliatorių per pusmetį surūdijo taip, tarsi būtų praleidusios penkiasdešimt metų drėgmėje. Kolegos skundėsi haliucinacijomis, girdėdami mašinos dūzgimą dar prieš jai pradedant veikti, o mes visi jautėme, kaip aplinka aplink mus tampa tiršta, tarsi stingtų derva, mašinai siurbiant mūsų energiją savo egzistencijai palaikyti. Tai buvo trečiasis kartas, kai galėjome nutraukti ciklą, tačiau vėl pasirinkome laukti.
Projektas buvo uždarytas 1939 metais, paliekant „Mark IV“ užrakintą betoniniame bunkeryje Nevadoje, nes niekas nedrįso jos išardyti, baimindamasis, kad nutraukus grandinę susikaupusi įtampa išsiverš nevaldomai. Palikome ją ten, apgaubtą tyla ir dulkių sluoksniu, pripažindami, jog kai kurios ambicijos yra per sunkios mūsų realybei.
Praėjus dešimtmečiams, tas metalas nebeatrodo kaip mašina, o veikiau kaip geologinis sluoksnis, susijungęs su dykumos smėliu per oksidacijos procesus. Geležies oksidai įaugo į betoną, o stiklo šukės susimaišė su kvarcu, tarsi pati žemė būtų įsisavinusi šią klaidą. Mašina nebuvo sunaikinta; ji tiesiog grįžo į žemę, tapdama sunkiu, rūdžių surakintu monumentu, kurį lėtai tirpdo laikas, kurį mes kažkada bandėme užvaldyti.