Šaltas, 45 kg sveriantis Anschütz žiroskopinis kompasas dūla po storu dulkių sluoksniu, primindamas apie laiką, kai SMS Kaiser plienas kėlė chaosą kompaso adatai. Aš stebiu šį metalinį monumentą, ištrauktą iš korpuso gelmių, ir jaučiu, kaip jo viduje tūnojo ne tik inžinerinė ambicija, bet ir neišvengiamas žmogaus suvokimo ribotumas. Hermann Anschütz-Kaempfe sukūrė šį aparatą ne dėl to, kad norėjo valdyti vandenynus, o todėl, kad magnetiniai laukai laive tapo nebekontroliuojami.
Mano rankos liečia rotoriaus gaubtą. Jis vis dar atrodo neįtikėtinai masyvus, lyg būtų skirtas atlaikyti ne tik 10 000 apsisukimų per minutę greitį, bet ir visą jį supantį netikrumą. Hermann Anschütz-Kaempfe tikėjo, kad gyvsidabrio balastas suteiks sistemai reikiamą inerciją, tačiau skystas metalas elgėsi kaip gyvas organizmas, nuolat ieškantis būdų pasipriešinti mechaniniam stabilumui. Mes, stebintys šią techniką šiandien, matome tik statišką metalą, bet tada tai buvo nuolatinis, nervingas drebėjimas.
Kielio įlankos vandenyse prietaisas demonstravo savo trapumą. Max Schuler vėliau analizavo šiuos duomenis, bandydamas suvaldyti 84 minučių svyravimo periodą, tačiau tada inžinieriai tiesiog stebėjo, kaip net menkiausias 5 °C temperatūros pokytis iškraipo rodmenis. Mes buvome liudininkai to, kaip fizikos dėsniai nepaisė nustatytų rėmų, o kiekvienas mikronas konstrukcijoje tapo atskiro nusivylimo šaltiniu.
Slydimo žiedai, jungiantys aparatą su laivo tilteliu, skleidė nematomą elektrinį triukšmą. Kiekvienas kontaktas tarp šepečio ir žiedo buvo tarsi nuolatinis trukdžių šaltinis, sukeliantis 0,5 laipsnio nuokrypį, kurio niekas negalėjo iki galo eliminuoti. Tai nebuvo aplaidumo rezultatas, o medžiagų mokslo riba, kurioje Hermann Anschütz-Kaempfe su komanda turėjo dirbti su tais lydiniais, kuriuos turėjo po ranka, be jokių galimybių pasiekti absoliutų elektromagnetinį švarumą.
Viduje, po išoriniu gaubtu, driekiasi sudėtingas vamzdelių tinklas, kuriuo turėjo cirkuliuoti gyvsidabris. Mes matome, kaip inžinieriai bandė suvaldyti šią masę, tikėdamiesi, kad ji slopins laivo manevrų poveikį. Tačiau realybėje skystis dažnai elgėsi nenuspėjamai, stiprindamas klaidingus signalus, o metalas patirdavo nuovargį, kurio nebuvo galima nustatyti jokiomis tuometinėmis statinėmis skaičiavimo metodikomis.
Klaidos triumfas įvyko visiškai netikėtai, kai montavimo metu vienas iš pagalbinių indų buvo įstatytas atvirkščiai. Tai užblokavo dalį skysčio cirkuliacijos kanalo, sukurdamas netikėtą, bet itin efektyvų hidraulinį slopinimą, kurio joks inžinierius nebuvo numatęs savo brėžiniuose. Prietaisas staiga pradėjo rodyti šiaurę su stabilumu, kokio niekas nesitikėjo pasiekti. Hermann Anschütz-Kaempfe komanda, pamačiusi šį netikėtą rezultatą, suprato, kad šis slopinimo būdas buvo ne apgalvotas sprendimas, o atsitiktinis neteisingo surinkimo vaisius.
Dabar, žiūrėdamas į šį surūdijusį mechanizmą, aš suprantu, kad šiaurė buvo rasta tik per klaidą, o ne per tobulą matematikos ar fizikos harmoniją. Tai buvo akimirka, kai nevalingas techninis netikslumas tapo vieninteliu keliu į sėkmę. Plieno plokštėse vis dar matyti įbrėžimai, atsiradę nuo bandymų priversti sistemą veikti taip, kaip ji niekada nebuvo sukurta.