Poldhu stoties bokštai, iškilę virš atšiaurių Kornvalio uolų, nebuvo vien radijo ryšio stiebai, o 30 metrų aukščio plieno ir vario konstrukcijos, Guglielmo Marconi inžinierių komandos sukurtos siekiant suvaldyti elektromagnetinį lauką taip, kad jis sklistų ne visomis kryptimis, o tiksliai nukreiptu srautu. Ši sistema, kainavusi dešimtis tūkstančių svarų sterlingų, turėjo tapti imperijos ryšių stuburu, tačiau 1922 metais inžinieriai J. G. Robb ir G. A. Mathieu atsidūrė situacijoje, kurios nenumatė jokie finansiniai planai ar techniniai brėžiniai, mat tikėtasi efektyvumo, o gautas atsaką iš pačios atmosferos.
Pagrindinis sistemos elementas – vandeniu aušinamos MT serijos triodos – veikė esant 10 000 voltų anodinei įtampai, o šie vakuuminių lempų monstrai, suvartojantys po 40 amperų kaitinimo srovės, generavo nuo 6 iki 30 megahercų dažnio virpesius. Inžinieriams didinant galią, siekiant pasiekti tolimus kolonijinius postus, Poldhu stoties skleidžiamas spindulys tapdavo nebe tik informacijos nešėju, bet ir galingu jonizacijos įrankiu, priverčiančiu sistemą, kurios tikslas buvo perduoti pranešimus, elgtis kaip netiesiniam plazmos generatoriui.
Operatorių užfiksuoti vaiduokliški signalai, pasirodantys praėjus nuo 3 iki 15 sekundžių po pagrindinės žinutės, iš pradžių buvo laikomi įrangos gedimu, tačiau techninė analizė atskleidė, jog šis atidėtas aidas nėra atspindys nuo fizinio objekto, o atmosferos atsakas. Kai spindulio galios tankis pasiekdavo kritinį tašką, ore susidarydavo 10 tryliktuoju laipsniu elektronų kubiniame metre tankis, todėl atmosfera, inžinierių laikyta pasyvia terpe, tapo rezonansine ertme, gebančia kaupti elektromagnetinę energiją.
J. G. Robb, stebėdamas šį fenomeną, suprato, kad kiekvienas padidintas kilovatas galios tik dar labiau iškraipo terpę, kurioje plinta signalas, todėl finansinė projekto pusė tapo itin skausminga: norint išvengti šių vaiduokliškų aidų, teko mažinti anodinę įtampą iki 8 000 voltų, o tai tiesiogiai sumažino perdavimo atstumą. Bet kokios pastangos išsaugoti signalo kokybę reiškė milžiniškus nuostolius dėl neefektyvaus energijos išnaudojimo, tad inžinieriai buvo priversti rinktis tarp aiškaus ryšio ir fizikinės anomalijos, kurią patys ir sukūrė.
Sistemos gedimas slypėjo pačiame jos tobulume, mat naudojant 100 kilovatų smailinę galią, atmosfera tapo netiesine Kerro terpe, kurioje refrakcijos rodiklis kito priklausomai nuo spindulio intensyvumo, todėl signalas pradėjo fokusuotis pats į save. Tai sukūrė savireguliuojantį ciklą, kurio metu jonizuotos dujos suformuodavo savotišką plazmos butelį, laikinai sulaikantį energiją ir vėliau ją išspinduliuojantį atgal, taip sukeliant signalo kartojimąsi.
Bandydami išspręsti šią problemą, inžinieriai eksperimentavo su impulsų formavimu ir pailgino signalo kilimo laiką iki 50 milisekundžių, tačiau tai padarė ryšį nepakeliamai lėtą – mažiau nei 10 žodžių per minutę. Kiekviena sekundė šio lėto darbo kainavo daugiau nei numatyta biudžete, o techninės prastovos dėl jonizacijos trukdžių vertė Marconi bendrovės akcininkus abejoti sistemos nauda, paverčiant projektą brangiu, tačiau neefektyviu eksperimentu.
Nors ši technologija nepasiekė komercinės sėkmės, ji atvėrė duris į jonosferos tyrimus, o atidėjimo laikas tapo tiksliu matavimo įrankiu, leidžiančiu nustatyti elektronų tankį 300 kilometrų aukštyje. Tai, kas inžinieriams atrodė kaip klaida, tapo pirmuoju atmosferos zondavimu, nes jie nebuvo tik statybininkai, o netyčiniai fizikai, kurie per stipriai paspaudė atmosferos mygtuką.
Šiandien iš Poldhu stoties liko tik techninis paveldas, įsikūnijęs į paprastą, bet esminį komponentą – parabolinį reflektorių, kurio principas, nors tuomet skirtas tik radijo bangų fokusavimui, dabar naudojamas visose šiuolaikinėse palydovinio ryšio antenose ir mikrobangų sistemose. Tas pats reflektoriaus išlinkis, kuris 1922 metais sukėlė netiesinę jonizaciją, dabar užtikrina duomenų srautą per visą planetą, įrodydamas, jog technologija išgyveno, nors jos pirmtakė buvo tyliai išardyta, paliekant tik aido prisiminimą.