Šeštajame dešimtmetyje Švedijos elektrotechnikos milžinės ASEA laboratorijose užgimė prietaisas, tapęs pramoninio elektros perdavimo raidos viršūne. Prieš mane stūkso 4 metrų aukščio gyvsidabrio lanko ventilis – stiklinis ir metalinis monstras, pripildytas toksiškų garų, sukurtas suvaldyti milžiniškus energijos srautus, kurių negalėjo atlaikyti joks kitas to meto inžinerinis sprendimas. Pagrindinis laboratorijos inžinierius, vadovavęs šiai sudėtingai plėtrai, nuolat stebėjo medžiagų nuovargio požymius, puikiai suprasdamas, jog kiekvienas stiklo paviršiaus netobulumas kelia grėsmę visai sistemai.
Kintamosios srovės nuostoliai ilguose perdavimo tinkluose tapo ekonomine kliūtimi, todėl pasirinktas gyvsidabris kaip laidininkas, gebantis atlaikyti 100 kilovoltų įtampą. Prietaiso širdyje vyko nuolatinė kova: 2500 amperų srovė privalėjo tekėti tik viena kryptimi, tačiau kiekvienas izoliatoriaus mikroskopinis įtrūkimas galėjo sukelti katastrofišką lanko peršokimą. Ši konstrukcija reikalavo nuolatinio vakuumo siurblių darbo, palaikančių 0,0001 milibaro slėgį, kad jonizuotas gyvsidabris nepradėtų nevaldomai kibirkščiuoti tarp anodo ir katodo.
Mano rankose – 1961 metų laboratorinis žurnalas, kuriame fiksuotas 500 megavatų galios perdavimo linijos paleidimas tarp Gotlando salos ir žemyninės Švedijos dalies. Kiekviename puslapyje jaučiamas nuovargis nuo nuolatinių aušinimo sistemos trikdžių, kai 20 laipsnių siekiantis temperatūrų skirtumas tarp ventilio viršaus ir apačios sukeldavo pavojingus stiklo įtempius, o inžinierių komanda gyveno nuolatinėje baimėje, kad 800 kilogramų svorio įrenginys tiesiog suskils nuo terminio plėtimosi, išlaisvindamas gyvsidabrio garus į uždarą patalpą.
Kiekvienas ventilis buvo gaminamas rankomis, o vidinis anodo paviršius, padengtas 0,5 milimetro storio grafito sluoksniu, turėjo užtikrinti vienodą elektronų emisiją. Laboratorijos vadovybė atsisakė standartinių sprendimų, nes bet koks nukrypimas nuo 150 milimetrų atstumo tarp elektrodų iškraipydavo elektrinį lauką, paversdamas šį inžinerinį sprendimą ne tik technine užduotimi, bet ir psichologine našta – komanda žinojo, kad jų sukurta sistema yra tarsi trapus stiklinis indas, talpinantis galingą, nenuspėjamą stichiją.
Techninėje dokumentacijoje aiškiai matyti, kaip 1963 metais padidintas aušinimo skysčio srautas iki 300 litrų per minutę sumažino gedimų skaičių, tačiau kartu padidino vibracijas, kurios ilgainiui silpnino keramines sandūras. Inžinieriai dažnai sėdėdavo prie brėžinių, skaičiuodami, kiek ciklų atlaikys metalinė kojelė, veikiama 50 hercų dažnio virpesių, nes puikiai suprato, jog medžiagų ribos yra ta riba, už kurios prasideda nebevaldoma energetika, o chaosas.
Dienoraščio įrašuose minima, kaip vieną vėlyvą lapkričio naktį 450 MPa slėgis sistemoje privertė vožtuvą išleisti garsą, panašų į metalinį klyksmą, tačiau sistema nenutrūko. Tai nebuvo sėkmė, o tik dar vienas įrodymas, kad inžinerija yra kompromisas su realybe, kurioje kiekvienas kilovatas kainuoja dalelę įrenginio gyvavimo laiko, o specialistai niekada neslėpė, jog šis prietaisas tėra laikinas tiltas į puslaidininkių erą, nors ir reikalavo, kad kiekvienas parametras būtų tiksliai užfiksuotas.
Kai 1967 metais buvo nuspręsta pereiti prie tiristorių technologijos, laboratorijos vadovybė suorganizavo visų ventilių techninių brėžinių, vakuumo palaikymo algoritmų ir medžiagų atsparumo lentelių perdavimą ASEA tyrimų skyriui. Jie perdavė segtuvus su 1200 puslapių dokumentacijos, kurioje buvo aprašyti net mažiausi nukrypimai nuo 0,01 procento tolerancijos ribų, taip užtikrindami išbaigtą darbą, skirtą palengvinti perėjimą tiems, kurie turėjo pakeisti stiklą ir gyvsidabrį silicio kristalais.
Kiekvienas brėžinys buvo pažymėtas data ir atsakingo inžinieriaus parašu, siekiant, kad žinios apie gyvsidabrio lanko valdymą nenueitų užmarštin kartu su išmontuojama įranga. Perdavimas vyko tyliai, be jokių iškilmių, tiesiog perduodant sunkius aplankus iš vieno kabineto į kitą, kur jau laukė naujos kartos elektronikos specialistai. Ši dokumentacija tapo pagrindu, ant kurio buvo pastatytas šiuolaikinis nuolatinės srovės perdavimo tinklas, o paskutinis gyvsidabrio ventilis, atjungtas nuo tinklo, liko stovėti kaip tylus, šaltas metalo ir stiklo monumentas, vis dar saugantis savo viduje stingdantį vakuumą.