Projektas „Granit“ nebuvo vien tik inžinerinis sprendimas; tai buvo dvidešimties tonų sveriantis metalo ir slėgio monumentas, gimęs iš bado bei industrinio paralyžiaus gniaužtų. Viktoras Michailovičius Kovalenko, Putilovo gamyklos inžinierius, priverstas darbuotis Uralo gilumoje, sukonstravo šią sistemą ne iš prabangos, o vedamas desperatiško poreikio sujungti subyrėjusios imperijos likučius. 1923 metais Sverdlovske, nuolatinėje ČK priežiūroje ir žaliavų stygiaus akivaizdoje, jis sujungė „Burmeister & Wain“ laivų kompresorių su radikalia abrazyvinio srauto technologija, siekdamas paversti šarvuočių plokštes vamzdžiais, kurių nebegalėjo pagaminti jokia likusi valcavimo gamykla.
Pagrindinis sistemos elementas, GR-1 pjovimo galvutė, buvo keturių milimetrų ir septynių dešimtųjų gerklės skersmens inžinerijos stebuklas, ištekintas iš vientiso volframo-molibdeno lydinio bloko. Per šią angą aštuonių su puse megapaskalio slėgiu buvo varomas oro ir aliuminio oksido mišinys, pasiekiantis šešių šimtų dvylikos metrų per sekundę greitį. Tai nebuvo įprastas pjovimas, o kinetinė jėga, vienu metu kaitinusi metalą iki takumo ribos ir jį deformavusi. Kai trisdešimt penkių milimetrų storio „Krupp“ plieno šarvas susidurdavo su keturių šimtų aštuoniasdešimties metrų per sekundę greičiu skriejančiomis dalelėmis, fizika diktavo negailestingą sąlygą: arba tikslus aštuoniolikos milimetrų atstumas, arba katastrofiška erozija.
Kovalenko pasirinkimas naudoti natūralią vulkanizuotą gumą kaip apsauginę movą ant penkių šimtų aštuonių milimetrų skersmens formavimo šerdies buvo silpniausia, tačiau būtiniausia grandis. Kiekvienas dešimties metrų ilgio vamzdis reikalavo šios dviejų milimetrų storio movos keitimo, nes abrazyviniai atšokę grūdeliai per kelias minutes paversdavo plieninį strypą nelygiu paviršiumi. Tai buvo žmogaus suplanuotas technologinis susidėvėjimas, skirtas apsaugoti daug brangesnį įrenginį nuo neišvengiamo fizinio chaoso, kurį sukeldavo Mach 2,4 greičiu judantis srautas.
Vidinė matrica, sudaryta iš smulkių aliuminio oksido dalelių, veikė kaip skystas pleištas, o plokštei judant aštuonių dešimtųjų metro per minutę greičiu, aštuonių dešimtųjų megapaskalio radialinis slėgis priversdavo šaltą, kietą plieną lenktis aplink OF-1 šerdį. Nenaudojant jokio papildomo kaitinimo, visa energija buvo išgaunama iš trinties ir kinetinio smūgio, todėl procesas pažeisdavo kristalinę struktūrą tik dviejų dešimtųjų milimetro gylio zonoje, palikdamas likusią metalo masę nepakitusios terminės būklės, priešingai nei tradicinis valcavimas, dažnai pažeidžiantis armatūros savybes.
Netikėtas posūkis įvyko, kai vietinė Sverdlovsko partinė vadovybė, pamačiusi „Granit“ gebėjimą itin tiksliai perforuoti plieną, įsakė perorientuoti įrenginį nuo vamzdžių gamybos prie „specialiųjų žymėjimo darbų“. Įrenginys tapo privaloma priemone, kuria buvo įspaudžiami identifikaciniai numeriai į konfiskuotą turtą, kadangi tradiciniai kietmetalio štampai lūždavo atsitrenkę į nekokybišką, priemaišų pilną metalą. Kovalenko, nenorėdamas, kad jo kūrinys virstų represijų įrankiu, sąmoningai sukalibravo purkštuką taip, kad šis paliktų neaiškius, beveik neįskaitomus atspaudus.
Šis sabotažas tapo vieša paslaptimi, o inžinierius praleido šimtus valandų derindamas oro srautą, kad tik išlaikytų įrenginį „veikiantį, bet neefektyvų“. Triukšmas, siekiantis šimtą trisdešimt decibelų, tapo jo skydu; gamyklos prižiūrėtojai vengdavo lankytis ceche, kuriame garsas virpindavo net vidaus organus. Kovalenko sėkmingai imitavo technines kliūtis, naudodamas per didelį aliuminio oksido kiekį, kuris greitai užkimšdavo tiekimo kanalus, taip sustabdydamas darbą ilgiems valymosi procesams.
Sistemos galutinis likimas buvo nulemtas ne techninio gedimo, o biurokratinio audito, kuris nustatė, kad „Granit“ sunaudoja daugiau suspausto oro nei visa likusi gamyklos linija. Kompresorių stoties viršininkai skundėsi dėl nuolatinio slėgio kritimo, kuris trikdė netoliese esančių staklių darbą. Kai 1927 m. gruodžio 12 d. Uralmašo gamyklos vadovybė nusprendė optimizuoti energijos sąnaudas, „Granit“ tapo pirmuoju taikiniu, kurį reikėjo pašalinti iš gamybos ciklo.
1927 m. gruodžio 12 d. Uralmašo gamyklos vadovybei oficialiai nutraukus „Granit“ finansavimą ir išformavus kūrybinę grupę, keturiolika inžinierių bei dvidešimt du techniniai darbuotojai buvo perkelti į standartinių staklių priežiūros skyrius, o visa įranga utilizuota metalo laužui, paliekant ateities kartoms tik vieną operatyvinį žurnalą kaip tylų liudijimą apie prarastą viziją.