Gamybinėse salėse seniai nebepamena, kodėl aliuminio lydinys turėjo kvepėti būtent taip, kai įkaitintas metalas išskiria mikroelementus į ankštą patalpą, kur 125 cm3 tūrio epitrochoidinis korpusas gulėjo ant darbastalio lyg relikvija, kurios paskirtis pasikeitė nuo transporto priemonės širdies iki kasdienio ritualo centro, o Felix Wankel koncepcija paliko techninį pėdsaką, kurį bendruomenės nariai laikė tyliu namų apyvokos artefaktu, reikalaujančiu nuolatinio dėmesio ir specifinių valymo procedūrų, tapusių savita kasdienybės dalimi.
Kaimynystėje gyvenančios šeimos įrenginį įsileido į savo namus kaip neprognozuojamą laiko matavimo prietaisą, reikalaujančinį ypatingo ritualinio tikslumo, kai korporacinė strategija paskelbė naujų elektrifikuotų platformų plėtrą, o vietiniai meistrai jau seniai buvo sukūrę savitą prižiūrėjimo kultūrą, neleidusią keisti gamyklinių parametrų, nes 11000 apsisukimų per minutę riba reikalavo absoliutaus paklusnumo iš tų, kurie drįsdavo paliesti paleidimo svirtį, o sienos ošė nuo nesiliaujančios vibracijos.
Vidinė mechanika remiasi trišalio rotoriaus judėjimu, kuris braukia per 25 arklio galias pasiekiančio mechanizmo sieneles be tradicinio vožtuvų mechanizmo, o Hanns-Dieter Paschke patobulinta konstrukcija pakeitė pirminio DKM 54 prototipo judantį korpusą, palikdama fiksuotą elementą stabilioje padėtyje, kurioje fiksuotas krumpliaratis užtikrina santykį 3 prie 2 rotorinės masės sinchronizacijoje, o ekscentrinis velenas perduoda sukimo momentą tiesiai į išorę be jokių tarpinių grandžių.
Viršūnės sandarikliai ilgą laiką išliko opiausia šios architektūros vieta, reikalaujančia nuolatinio stebėjimo ir periodinio keitimo, nes ankstyvuosiuose modeliuose šioms briaunoms greitai dėvėdavosi dėl milžiniškos trinties ir karščio, o rezonansiniai virpesiai palikdavo bangos formos pėdsakus ant metalinio paviršiaus, priversdami meistrus dirbtuvėse naudoti specialius mikroskopus, kad patikrintų, ar sandariklis neįėjo į savitą svyravimo dažnį korpuso atžvilgiu.
Inžinerinės pastangos išsprendė dalį šių problemų pridedant konstrukcines briaunas prie aliuminio korpuso, o chromomolibdeno lydinio danga apsaugojo epitrochoidinį paviršių, vėlesnėse iteracijose pritaikytam aliuminio titanatui pasižymint mažu šiluminiu laidumu, kai silicio nitridas pakeitė plieninius sandariklius keraminėmis plokštelėmis, užtikrindamas matmenų stabilumą plačiame terminio režimo diapazone, leidžiančiame įrenginiui gauti naują kvėpavimą net šaltesnėmis dienomis, kai aplinkos sąlygos kvescionuodavo tepalų klampumą.
NSU Ro 80 modelis paliko gilų pėdsaką istorijoje, nors garantiniai aptarnavimai ir reikalavo didelių investicijų praeityje, dabar šiam mechanizmui būnant vertinamam dėl visai kitų priežasčių, o šiuolaikinėse modifikacijose vandenilio degimo optimizavimui siekiant nulinės emisijos, kai sintezės degalams padedant sušvelninti perėjimą prie elektrifikuotų sistemų, tradicinė tepimo specifika vis dar sukelia anglies nuosėdas, ribojančias ekologinį efektyvumą vartotojams stebint išmetamųjų dujų spalvą lyg orų prognozę.
Kompleksinė epitrochoidinė kreivė reikalauja ypatingo apdirbimo tikslumo, kurį pasiekia tik specializuotos frezavimo staklės, o terminiam efektyvumui išliekant mažesniam dėl didelio paviršiaus ploto ir tūrio santykio degimo kameroje, mechaninė simetrija ir mažas dalių skaičius lemia tolesnius taikymus aviacijoje ir pagalbiniuose generatoriuose, kur sukimosi dinamika veikia be persidengiančių fazių, o nuolatinis ekscentrizmas generuoja vibraciją, kompensuojamą tiksliai suderintų masių.
Bendruomenės kasdienybėje šie agregatai įgavo beveik sakralinį statusą, tapdami kartų sandūros simboliu, kuomet jaunesnioji gyventojų dalis mokydavosi atpažinti variklio sūkurių garsą iš pusrutulio atstumo, o vyresnieji saugodavo senas atsargines dalis audeklo skiautėse, kiekvienam užvedimui reikalaujant savito ritualo, pradedant alyvos slėgio patikrinimu ir baigiant lėtu sušildymu tuščiąja eiga, technologijai netampant muziejaus eksponatu, nes ji vis dar pulsuoja kasdienėje namų ūkių erdvėje.
Atsarginių dalių deficitas praeityje privertė vietinius meistrus patiems gaminti įrankius tiksliems matavimams atlikti, metaliniams kalibrams, išdrožtiems rankomis pagal senuosius brėžinius, tebebuvimui saugomiems ant medinių lentynų greta įrankių tepimui, šių dirbtuvių virtus neoficialiomis susitikimų vietomis, kur aptariamos naujos kuro rūšys ir jų įtaka nusidėvėjimui, socialiniam gyvenimui sukantis aplink periodinį šio variklio ardymą ir surinkimą.
Pats rotoriaus judėjimas sukuria savitą akustinį foną, primenantį tolimą bičių dūzginimą betoninėse salėse, kur vaikai užauga girdėdami šį ritmą, tampantį foniniu jų kasdienybės metronomu, matuojančiu pusryčių ir vakarienės valandas, niekam neabejojant įrenginio patikimumu, kol laikomasi griežtų priežiūros taisyklių, perduodamų iš lūpų į lūpas, kaip bendruomeninė sutartis su metalu, kurios laužymas užtraukia greitą ir triukšmingą bausmę.
Laikui bėgant sisteminė evoliucija neišvengiamai pasuks link kietojo kūno energijos kaupiklių, indukciniam virpėjimui matricos kada nors visiškai išstumiant senuosius rotorius į muziejų lentynas, kur epitrochoidinis korpusas atvės, o rotorius sustos tiesiai ties įsiurbimo langu, šiluminei energijai išsisklaidant per plonas korpuso sieneles, paliekant vidinę matricą pasiekti absoliučią pusiausvyrą su aplinka, o toliau veiklą perimant naujos kartos magnetinio lauko varikliams, kurie visiškai atsisakys judančių mechaninių dalių ir trinties.