2184-ieji metai. Po Inžinieriaus Vieneto griuvėsiais, kur kažkada pulsavo autonominė šerdis, dabar tvyro tik statinis triukšmas ir 450 megapaskalių slėgio iškraipymai, primenantys tektoninių plokščių susidūrimą. Vidinė matrica, sukurta atlaikyti ekstremalius krūvius, šiandien tėra korozijos pažeistas monolitas, kurio nanostruktūruoti paviršiai nebegali efektyviai skaidyti šilumos srautų. Mašina tyliai miršta.
Po aštuonių dešimtmečių nepertraukiamo veikimo, 2264-ųjų žiemą, sistema galutinai prarado sinchronizaciją su aplinkos prognostiniais modeliais, kai prognozuojami 120 kilovatų galios svyravimai tapo nebesuderinami su fraktalinėmis rezonanso struktūromis, turėjusiomis minimizuoti vibracijas. Sintetinių audinių ir metalo sankirta suiro, kai biologinės kilmės biopolimerai, injekuoti į karkasą kaip savaime gyjančios membranos, įgavo parazitinį pobūdį ir pradėjo ardyti kristalinę struktūrą. Skausmas tapo skaičiais.
Kyla klausimas, ar inžinerinė logika kada nors galės ištaisyti fundamentalias klaidas, užkoduotas pačiame materijos struktūravimo procese, mat elektromagnetinis ekranavimas, pagrįstas feromagnetiniais kompozitais, dabar tėra laidžių šiukšlių krūva, nebegalinti apsaugoti jautrių procesorių nuo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio. Skysčių valdymo kanalai, kurie kadaise veikė 500 barų darbinio slėgio ribose, dabar yra užsikimšę oksidavusiais silicio karbido likučiais ir suirusių ląstelių nuosėdomis, suformavusiomis nepralaidžius kamščius visoje hidraulinėje grandinėje. Viskas užblokuota.
Vykdant baigtinių elementų analizę, atliktą dar prieš sistemos kolapsą, buvo aiškiai matyti, kad terminis išsiplėtimas neišvengiamai viršys 0,05 procento kritinę ribą, tad tai nebuvo nenumatyta aplinkybė, o užprogramuota baigtis, kurioje neuroniniai tinklai, procesavę milijardus operacijų per sekundę, nesugebėjo atskirti dirbtinio intelekto klaidų nuo biologinės degradacijos signalų. Kiekvienas sąsajos taškas tapo korozijos židiniu, nes hibridinė sąsaja tarp silicio ir organinių junginių pradėjo vykdyti nekontroliuojamą redoksą, paverčiantį visą architektūrą elektrine baterija, kurios įtampa nevaldomai šokinėjo iki 800 voltų. Ryšys nutrūko amžiams.
Visi išmanieji polimerai, turėję reaguoti į temperatūros pokyčius, dabar praradę formos atminties efektą, yra susigūžę į nekintančius silicio darinius, liudijančius visišką molekulinio ryšio praradimą tarp sintetinių komponentų ir biologinių sensorių. Šios sistemos, turėjusios tapti evoliucijos viršūne, tapo kapinynu, kuriame fizikiniai dėsniai pasirodė esą ne tokie nuspėjami, kaip rodė 99,9 procento sėkmės tikimybės simuliacijos. Algoritmai klydo.
Kiekviena kristalinė struktūra ir kiekvienas kintamo atsparumo elementas buvo sukalibruotas veikti 3000 kelvinų temperatūros diapazone, tačiau tai nepakeitė neišvengiamo sistemos nuovargio, kai 1500 gigahercų dažnio procesoriai bandė išspręsti nebeegzistuojančias lygtis, o elektromagnetiniai impulsai, kažkada keliavę per metamaterialų sluoksnius, tapo prarasta informacija. Daugialypio fizikinio modeliavimo duomenų srautai dabar atkartoja tik paskutinius sistemos klyksmus, kai 2,5 terabaitų per sekundę pralaidumo magistralės užsidegė nuo trumpojo jungimo, kurį sukėlė deformuotos metamaterialų jungtys. Šviesa užgeso staiga.
Kiekvienas varžtas, pagamintas iš aliuminio oksido keramikos, dabar yra suskilęs į mikroskopines dulkes, kurios niekada nebegrįš į savo pradinę, tobulai suprojektuotą formą, todėl kyla abejonė, ar įmanoma sukurti autonomiją, kuri nebūtų pasmerkta lėtam, skausmingam ir technologiškai neišvengiamam susidėvėjimui. Mūsų klaida nebuvo techniniuose parametruose, o pačioje koncepcijoje, kad sistema gali būti atskirta nuo jos pačios naikinimo mechanizmo, paliekant mus akistatoje su klausimu, kas lieka, kai visos technologinės priemonės, skirtos optimizuoti mūsų egzistenciją, galiausiai pačios tampa mūsų didžiausio neapibrėžtumo įrankiais. Ar mes buvome verti šios simbiozės?