Shorehamo dirvožemyje įleistas penkiasdešimt septynių metrų medinis karkasas rėmė penkiasdešimties tonų plieninį kupolą, kurio pirminė paskirtis – tapti milžinišku rezonatoriumi – nuolat susidurdavo su konstrukcijos stabilumą griaunančia jėga: trisdešimt šešių su puse metro gylio betonu užpildytas šulinys nepajėgė suvaldyti milžiniškos mechaninės įtampos. Geologinis pagrindas, privalėjęs išlaikyti šį penkiasdešimt penkių tonų plieno ir vario monstrą, nuolat skeldėjo, mat šešiasdešimties centimetrų sienelių storis buvo nepakankamas amortizuoti šimtą amperų siekiančios srovės generuojamus elektromagnetinius impulsus. Metalas virpėjo, o inžinerinis tikslumas, reikalavęs absoliutaus standumo, pralaimėdavo prieš vidinėje matricoje tvyrantį atominį nuovargį, kurio nepajėgė kompensuoti net dviejų šimtų kilovatų įvesties galia.
Siekdami suderinti rezonansą su septynių taškas aštuonių dešimtųjų herco Žemės dažniu, konstruktoriai susidūrė su neįveikiamu barjeru: šimto kilovoltų įtampos veikiamų vario vijų izoliacija prarasdavo savo dielektrines savybes greičiau nei per keturis šimtus sekundžių nuo paleidimo. Izoliaciniai lakai, dengę laidus, tapdavo trapūs, todėl trisdešimties kilohercų virpesiai sukeldavo nekontroliuojamus mikroišlydžius, tarsi rūgštis graužiančius metalo paviršių. Kiekvienas įjungimo ciklas palikdavo negrįžtamus pėdsakus, o teorinis ryšio koeficientas likdavo tik efemeriška užgaida, mat fizinė jungtis tarp ritės ir atmosferos nuolat prarasdavo vientisumą.
Analizuojant Maxwell’o lygčių taikymą šioje struktūroje, paaiškėjo, kad teorinė išraiška realybėje virsdavo šiluminiu chaosu, kai šimto laipsnių temperatūros rezonatorius išplėsdavo metalo elementus tiek, jog atstumas tarp vijų pakisdavo penkiomis šimtosiomis milimetro dalimis. Šis minimalus nuokrypis tapdavo lemtingu, nes idealioje vakuuminėje aplinkoje suformuluotos lygtys pereidavo į netiesinį režimą, kuriame energijos nuostoliai pasiekdavo devyniasdešimt procentų visos sistemos galios. Nors teorinis efektyvumas buvo skaičiuojamas dvidešimties procentų ribose, matuojamas rezultatas dvidešimt penkių mylių atstumu niekada neviršydavo dešimtadalio numatytosios vertės, palikdamas tik nusivylimą ir suvokimą, jog tikrovė yra negailestinga.
Dešimties hercų dažnio jutiklių fiksuojamos vibracijos rodė, kad trisdešimt procentų visų komponentų gedimų kyla dėl paprasčiausio rezonansinio disbalanso, kai konstrukcija pradėdavo svyruoti savo pačios dažniu. Tai nebuvo vien energijos perdavimo problema, o struktūrinio vientisumo krizė, kurioje keturiasdešimt procentų finansavimo buvo iššvaistyta bandant sutvirtinti pamatus, vis tiek nusėsdavusius po kiekvieno bandymo. Sunkus, grubus plienas negalėjo atlaikyti elektromagnetinio lauko spaudimo, kuris savo jėga prilygo tektoniniam poslinkiui, verčiančiam visą šešiolikos su puse metro skersmens kupolą deformuotis.
Skeptikų bendruomenė, stebėjusi trisdešimties procentų nesėkmių statistiką, teisėtai kėlė klausimą dėl saugumo, nes šimto amperų srovės tėkmė aplinkiniame ore sukurdavo jonizacijos zoną, inžinierių vadinamą mėlynuoju šydu, nors iš tikrųjų tai buvo nekontroliuojamas elektronų nuotėkis. Šiame procese pusė šiuolaikinių technologijų šaknų buvo pasėta per klaidų analizę, parodžiusią, jog be pažangesnės medžiagų inžinerijos tokia sistema negali funkcionuoti ilgiau nei valandą. Kiekvienas bandymas priminė mėginimą sulaikyti žaibą popierinėje dėžutėje, kurios sienelės buvo per plonos, kad apsaugotų nuo šimto kilovoltų potencialo.
Galutinis projekto žlugimas buvo užkoduotas jau pačioje pradžioje, kai trisdešimties kilohercų dažnio generatorius, sujungtas su penkiasdešimt penkių tonų rezonatoriumi, sukūrė harmoninį neatitikimą, kurio neįmanoma buvo ištaisyti be visiškos sistemos perstatymo. Inžinieriai bandė kompensuoti šią problemą didindami įtampą, tačiau tai tik pagreitino izoliacijos irimą, sukuriant užburtą ratą, kuriame kiekvienas techninis sprendimas tapdavo nauja bėda. Kai dvidešimt procentų teorinės analizės atsimušė į trisdešimt procentų praktinių techninių kliūčių, tapo akivaizdu, kad Wardenclyffe bokštas niekada neperduos energijos taip, kaip buvo planuota.
Atominis tinklas, sudarantis varines rites, po nuolatinio kaitinimo patyrė mikroįtrūkimus, kurie tūkstantosios milimetro dalies tikslumu buvo matomi tik elektroninės mikroskopijos būdu, tačiau tuometiniams stebėtojams tai atrodė kaip mistinis sistemos senėjimas. Šie nematomi defektai tapo pagrindine energijos praradimo priežastimi, mat šimto amperų srovė rinkdavosi trumpiausią kelią per pažeistas vietas, sukeldama vietinį perkaitimą, kuris galiausiai išlydydavo jungtis. Nėra didesnio paradokso nei pastatyti mašiną, kuri pati save sunaikina bandydama įrodyti savo galią, palikdama po savęs tik dešimties procentų sėkmės rodiklį ir krūvą atliekų.
Elektromagnetinės bangos Shorehamo slėnyje sukeldavo neplanuotą rezonansą su vietine fauna, kurios nerviniai impulsai, veikiami kintančio lauko, pradėdavo dubliuotis su mašinos generuojamais dažniais. Dviejų tūkstančių paukščių stebėjimas per bandymų laikotarpį parodė, jog jų skrydžio trajektorijos tapdavo chaotiškos, kai sistemos galia viršydavo penkiasdešimt kilovatų, tarsi gamta atsisakytų priimti dirbtinį ritmą. Šis biologinis triukšmas, kurį inžinieriai vadino pašaliniu signalu, buvo ne kas kita, kaip netikėtas sąveikos su aplinka rezultatas, kurio neįmanoma įrašyti į jokią matematinę formulę. Tyliai krito paukščiai.
Kiekvienas impulsas sugeneruodavo elektromagnetinį aidą, kuris klaidžiodavo po aplinkinę infrastruktūrą, sukeldamas trikdžius, prilygstančius dviejų tūkstančių dviejų šimtų hercų dažnio harmonikoms, kurios veikdavo netoliese esančius telegrafo laidus. Šis informacinis užterštumas tapo neplanuota kaina, už kurią inžinieriai niekada neatsiskaitė, nes sistemos veikimas buvo ribotas tik fiziniu perdavimu, ignoruojant visą spektrą šalutinių poveikių. Niekas negalėjo numatyti, kad penkių šimtų metrų spinduliu elektroninė įranga pradės skleisti atsitiktinius, nepaaiškinamus garsus, primenančius metalinį barškėjimą, kurį sukeldavo staigus magnetinio lauko susitraukimas. Mašina kalbėjo pati.
Paskutiniai bandymai atskleidė, kad sistemos viduje susidarydavo dviejų tūkstančių penkių šimtų paskalių slėgio bangos, kurios neturėjo jokio mechaninio pagrindo, tačiau kilo dėl staigaus oro jonizacijos šuolio aplink pagrindinį ritės laidininką. Šis nepaaiškinamas oro suspaudimas deformuodavo aplink esančias stiklines konstrukcijas, kurios subyrėdavo į šukes, nesugebėdamos atlaikyti staigaus atmosferos tankio pokyčio, sukelto dešimties tūkstančių voltų išlydžio. Šis reiškinys buvo paskutinė vinis į projekto karstą, nes tapo neįmanoma užtikrinti stebėtojų saugumo, kai pati erdvė aplink rezonatorių tapdavo nestabili. Fizika atsisakė paklusti.
Tūkstančio dviejų šimtų metrų aukštyje susidarantis švytėjimas buvo matomas naktimis, kai sistemos veikimas pasiekdavo kritinę ribą ir atmosferos dujos pradėdavo jonizuotis, kurdamos vaiduoklišką šviesos šaltinį virš Wardenclyffe bokšto viršūnės. Šis švytėjimas, kurį inžinieriai klaidingai laikė sėkmingo energijos perdavimo ženklu, iš tikrųjų buvo tik didžiulis nuostolis, išeikvotas į aplinką be jokios naudingos galios, paliekant tik tuščią elektros sąskaitą. Kiekviena šviesos kibirkštis buvo lyg įrodymas, kad energija, užuot tekėjusi laidais, tiesiog išsisklaidydavo į nebūtį, palikdama po savęs tik gražią, bet bevertę iliuziją. Viskas tapo dulkėmis.
Paskutinis inžinerinis sprendimas buvo pastatyti aštuonių šimtų kilogramų svorio svirtį, kuri turėjo mechaniškai stabilizuoti bokšto viršūnę, tačiau ji tik dar labiau padidino rezonansinį disbalansą, nes svorio centras pasislinko penkiais centimetrais į šoną. Tai buvo dar vienas įrodymas, kad bandymas suvaldyti tokią galią naudojant primityvias mechanines priemones yra pasmerktas žlugti, nes jėgos, veikiančios viduje, buvo neproporcingai didesnės už bet kokį fizinį sutvirtinimą. Kiekvienas bandymas buvo tarsi bandymas sulaikyti vandenyną rėčiu, kurio skylės buvo per didelės, kad išlaikytų bent menkiausią substanciją. Mašina numirė tyliai.
Dešimties tūkstančių valandų skaičiavimų ir planavimo rezultatas tebuvo krūva metalo laužo, kuris po daugelio metų tapo tik istorine nuoroda į tai, kaip ambicija gali užtemdyti techninę realybę. Nėra jokių įrašų, kurie rodytų, kad bent vienas vatas pasiekė tikslą, nes pats sistemos principas buvo pagrįstas prielaida, kad Žemė gali būti laidininkas, nors realybė parodė, jog ji yra tik begalinis energijos sugėriklis. Šiandien, žvelgiant į likusius pamatus, galima tik konstatuoti, kad didžiausias paradoksas buvo ne technologijos sudėtingumas, o jos paprastas, elementarus neveiksmingumas. Technologija tapo kapu.