Thaddeus Cahill stovėjo savo dviejų šimtų tonų svorio mechanizmo šešėlyje, stebėdamas, kaip besisukantys plieniniai diskai, tarsi milžiniški laikrodžio krumpliaračiai, pjausto orą 65°C temperatūroje. Šis „Telharmonium“ – elektromechaninės sintezės monumentas – užėmė visą pramoninio pastato aukštą, o jo širdį sudarė preciziškai ištekinti anglinio plieno rotoriai, kurių kiekvienas buvo sukalibruotas 55 HRC kietumui, kad atlaikytų nuolatinį, duslų sukimosi ciklą, palaikomą galingų kintamosios srovės variklių. Nors Cahillas puoselėjo viziją, jog muzika tėra matematikos ir elektromagnetizmo sankirta, ši ambicija rėmėsi klaidinga prielaida apie sistemos izoliaciją.
Kiekvienas tonų ratas turėjo specialiai išpjautus dantis, kurių sinusinė geometrija indukcinėse ritėse generavo kintamąją srovę, o šiems signalams susijungus magistralėse gimdavo garsas, neatsiejamas nuo nepageidaujamo elektromagnetinio triukšmo. 1908 metais Niujorke demonstruojant instrumentą paaiškėjo, jog „Telharmonium“ nėra uždara sistema, mat jo neekranuotos perdavimo linijos veikė kaip milžiniškos antenos, siunčiančios harmonikas tiesiai į gretimuose varinių laidų pluoštuose veikusį miesto telefono tinklą.
Telefono abonentai, pakėlę ragelius, girdėdavo ne savo pašnekovus, o eterinius, besiblaškančius tonus, kurie skambėjo tarsi iš kito pasaulio. Šis reiškinys, vėliau pramintas „vaiduokliu mašinoje“, kilo dėl impedanso nesutapimo tarp Cahillo sukurto įrenginio ir primityvių telefono linijų, kai 64 Hz dažnio garsai, pasižymintys 120 V amplitude, indukcijos būdu sukeldavo 450 mV įtampą gretimose linijose, paversdami viešąjį tinklą atsitiktiniu, nepageidaujamu koncertų transliacijos kanalu. Nors Cahillas tikėjosi sukurti privatų muzikos platinimo tinklą, fizikos dėsniai pavertė jo kūrinį nematomu, visur esančiu trikdžiu.
Inžinierių komanda bandė kovoti su šia invazija, tačiau jų pastangos atsimušė į ekonominę tikrovę, mat bandymas įžeminti sistemą sukėlė „grunto atšokimo“ efektą, kai 2000 amperų srovės pikas priversdavo patį pastato pamatą vibruoti harmonikų ritmu. Apsaugoti kilometrus telefono kabelių plieniniais šarvais būtų kainavę daugiau nei pati įmonė galėjo sau leisti, todėl Cahillas stebėjo, kaip jo tiksliai suderinti 1024 Hz dažnio tonai, turėję džiuginti klausytojus, tapo priežastimi, dėl kurios telefono kompanijos pradėjo teisinius veiksmus prieš jo projektą.
Pats mašinos veikimo principas tapo jos prakeiksmu, nes rotoriams įkaitus plienas plėsdavosi, sukeldamas 0,5 proc. dažnio dreifą, kuris „mušdavo“ prieš 60 Hz elektros tinklo dūzgimą. Ši disonansinė sąveika sukūrė gyvą, instabilų garsą, kuris telefono vartotojų ausyse skambėjo lyg antgamtinis reiškinys, tapęs fundamentaliu mašinos elektromagnetiniu pėdsaku, kurio inžinieriai negalėjo suvaldyti be visiško sistemos perkūrimo.
1908 metų spalio 14 dieną „Telharmonic Company“ valdybai priėmus galutinį sprendimą dėl finansavimo nutraukimo, prasidėjo tris savaites trukęs projekto likvidavimo procesas, kurio metu buvo išmontuoti visi rotoriai ir išlydytos varinės apvijos. Šis procesas palietė 42 kvalifikuotus operatorius-inžinierius, kurie buvo nedelsiant atleisti ir perkelti į kitus miesto elektrotechnikos objektus, o paskutinis mašinos išleistas garsas buvo ne muzika, o trumpas, aštrus statinis išlydis, suvirpinęs visą pastato karkasą, kol galiausiai nutilo amžiams.