Dviejų šimtų tonų svorio „Telharmonium“ Niujorko pastato aukšte stūksojo tarsi keisčiausia to meto inžinerinė ambicija, kurioje Thaddeus Cahill, vedamas nepalaužiamo tikėjimo elektros galia, sukonstravo milžinišką aparatą, siekdamas muzikos garsą paversti srautu, tekančiu per telefono linijas. Tai nebuvo tiesiog instrumentas, o veikiau mechaninis orkestras, kurio širdį sudarė sudėtinga 1906 metais sukurta besisukančių tonų ratų sistema, turėjusi pakeisti gyvą muziką analoginio perdavimo tinklu.
Kiekvienam iš šių ratų sukantis pusantro tūkstančio apsisukimų per minutę greičiu ir generuojant trijų šimtų voltų įtampą, Cahill tikėjosi, kad šis penkių šimtų kilovatų galios monstras taps kultūros revoliucijos varikliu. Tačiau miesto abonentai, pakėlę ragelius, užuot išgirdę Bacho ar Wagnerio kūrinius, girdėjo tik šiurkštų, metalinį cypimą, kuris persmelkdavo asmeninius pokalbius. Ryšių operatoriai, priversti rankiniu būdu atjunginėti linijas, fiksavo 1200 Hz dažnio trikdžius, kurie tapo nuolatiniu foniniu triukšmu Niujorko telefonų tinkle.
Teisinis konfliktas kilo, kai „New York Telephone Company“ pateikė ieškinį, teigdama, jog Cahill įrenginys nėra muzikos instrumentas, o elektromagnetinis parazitas, naikinantis komercinį ryšio patikimumą. Cahill, užuot ieškojęs kompromiso su telekomunikacijų milžinais, užsakė papildomus pustrečio tūkstančio kilogramų sveriančius transformatorius, tikėdamasis, kad padidinta galia tiesiog „permuš“ tinklo pasipriešinimą. Šis sprendimas tik dar labiau iškraipė 450 MPa slėgiu veikiančias ašis, paversdamas kiekvieną muzikinį akordą fizine ataka prieš miesto infrastruktūrą.
Vartotojų patirtis tapo neįmanoma, kai 800 Hz dažnio signalų persidengimas su balso diapazonu privertė daugelį abonentų fiziškai nutraukti telefono laidus, kad išvengtų nuolatinio mechaninio ūžesio. Cahill ignoravo šiuos socialinius signalus, laikydamas juos „technologinio adaptavimosi skausmais“, ir toliau reikalavo, kad inžinieriai derintų tonų ratus 200 Hz skirtumo dažnio tikslumu. Tai buvo ne tik techninė užduotis, bet ir desperatiškas bandymas primesti savo estetinę viziją per svetimą, privačią erdvę.
Šimto amperų srovė, tekanti per pagrindinius skirstytuvus, generavo tiek šilumos, kad pastato oro kondicionavimo sistema, dirbanti devyniasdešimties procentų pajėgumu, nebepajėgė suvaldyti temperatūros kilimo iki 85 laipsnių Celsijaus. Cahill, apsėstas minties apie tobulą garsinę sintezę, atsisakė mažinti apkrovą, nors kiekvienas papildomas laipsnis didino dielektrinių tarpiklių irimo riziką. Jo biuras virto bunkeriu, kuriame dokumentai apie teismo procesus buvo užversti brėžiniais, rodančiais dar sudėtingesnes filtrų schemas.
Kai 60 Hz kintamosios srovės generatorius pradėjo rezonuoti su pagrindine rėmo konstrukcija, tapo akivaizdu, jog Cahill atsisakė pripažinti fizikos dėsnius, tikėdamasis, kad 12 mm storio plieno plokštės atlaikys vibracijas. 400 Hz osciliatoriaus dažniui susijungus su pastato rezonansu, telefonų stotyse kilo gaisrai dėl netikėto įtampos šuolio. Tai buvo riba, kurioje Cahill ambicija nustojo būti kūryba ir tapo miesto infrastruktūros trikdžiu, kurį teko fiziškai izoliuoti nuo likusio pasaulio.
Sistemos galas buvo ne staigus sprogimas, o metodiškas teismo antstolių atvykimas, kai pusės milimetro nuokrypis pagrindinėje pavaroje tapo teisiniu argumentu konfiskuoti įrenginį dėl pavojaus visuomenės saugumui. Cahill stebėjo, kaip inžinieriai atjungia maitinimą, ir 500 kW galios srovė staiga nutraukė grandinę, sudegindama visus 400 voltų saugiklius. Tylos akimirka, užplūdusi pastatą, buvo ne ramybė, o atsisveikinimas su utopija, kurioje muzika turėjo tapti elektros tėkme.
Nors „Telharmonium“ buvo išardytas, jo tonų ratų principas, transformuotas į osciliatorių, tapo šiuolaikinio pasaulio pagrindu. Šiandienos skaitmeniniuose signalų procesoriuose naudojamas dažnio sintezatorius, kuris savo esme yra Cahill idėjos tiesioginis palikuonis, veikia kiekviename išmaniajame telefone. Nors milžiniškas mechaninis orkestras liko istorijos paraštėse, jo sukurta heterodinavimo koncepcija tapo standartu, leidžiančiu šiandienos sistemoms sklandžiai valdyti milijonus dažnių be jokio trikdžio.